Atgaivinta ypatinga vieta
„Kovo 22-osios pavasario lygiadienio paminėjimas – kvietimas pajusti gamtos ritmą, labiau pažinti gamtos virsmo tradicijas; renginys buvo skirtas visiems bendruomenės nariams, norėjusiems pasveikinti pavasarį, pasidžiaugti gamta jai bundant“, – „Gimtajam…“ sakė Artūras Mrazauskas, vienas iš renginio organizatorių. Jo šeimai priklausančiose žemėse ir yra Grumbinų alkakalnis.
Įsigyjant žemes apie alkakalnį nebuvo žinoma, o sužinojus apie šią ypatingą vietą neliko abejonių – ją būtina atgaivinti ir puoselėti. Kaip sakė A. Mrazauskas, tai tapo net pareiga. Ir štai jau antri metai Grumbinų alkakalnis bendruomenei yra tapęs gamtos švenčių vieta.
Tiesa, prieš tai teko nemažai padirbėti: išvalyti buvusią alką nuo menkaverčių želdinių, papėdėje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, sutvarkyti ir gerokai paremontuoti kelią, vedantį alkakalnio link. „Kaip visame rajone, taip ir čia: nebus kelio – nebus ir žmonių“, – įsitikinęs sakė A. Mrazauskas.
Istorinė ir gamtinė vertė
Grumbinų alkakalnis, nuo Jūžintų nutolęs apie 5 km, šiose kalvotose apylinkėse yra aukščiausia vieta, supama vandens. Grumbinas reiškia milžiną, kalną ir žinomas kaip senovės pagonių šventvietė, turinti Lietuvoje istorinį, kultūrinį bei religinį kontekstą. Jo viršukalnėje – plokščia, apie 50×100 m dydžio aikštelė. Kaip teigė viena renginio organizatorių Vilmantė Mačėžienė, žmonių susirinko daugiau, nei tikėtasi. Atvyko jų iš Kriaunų, Rokiškio, Kamajų, Panevėžio ir Utenos rajonų, žinoma, ir iš pačių Jūžintų. „Sutilpome“, – sakė A. Mrazauskas.
Tradicijos ir žinios
„Esu kalbėjęs su archeologais: alkakalniuose rinkdavosi žyniai, ir tai buvo ne tik šventa, bet ir žinių, kaip informacijos pasidalijimo, vieta“, – pasakojo A. Mrazauskas.
Grumbinų alkakalnyje pažymimi visi keturi gamtos virsmai: pavasario ir rudens lygiadieniai, trumpiausios ir ilgiausios nakties datos. „Paminėta ir Perkūno diena. Susiėję bandome pajusti laiką, kai žmogus tikėjo gamta, mylėjo ją, stebėjo ir pažino. Žiemą, be abejo, čia niekas nesirenka, bet žiemos švenčių metu aš užlipu į alkakalnį, kuriu ugnį. Esame gamtos vaikai, ir kuo dažniau tai prisiminsime, tuo mūsų civilizacija bus tvaresnė, harmoningesnė, atsakingesnė“, – sakė A. Mrazauskas.
Vaidila L. Vasilevičius supažindino susirinkusiuosius su senovės lietuvių pavasario lygiadienio pagerbimo tradicijomis: dėkota gamtai už bundantį pavasarį, patiems sau – už tai, kad pabūta kartu. Anot A. Mrazausko, net ugnis tampa šventa, kai ji kuriama žmonių, jungiamų gerų minčių ir emocijų.
Sutartinių galia
Lygiadienio šventė buvo trečias bandymas susitelkti giedoti sutartines. „Sutartinės – mūsų paveldas, bet tai dar ir nuostabus dalykas. Įdomūs, gražūs žodžiai, ritmika, muzikos dėlionė trimis ar keturiais balsais, unikali paprastumu ir didinga susiliejančiu garsų skambesiu tiesiog užburia. Lietuviai dainuoti nedrąsūs, bet dabar mūsų jau septyni–aštuoni, ir kai turėsime bent 12 dainuojančiųjų sutartines, bandysime visus bendruomenės susirinkimus paįvairinti sutartinėmis. Jos labai paprastos, jas gali dainuoti bet kas, bet jos kuria tokią energetiką, kuri suartina žmones, leidžia pajusti nuostabų bendrystės jausmą“, – sakė Mrazauskas.
Grumbinų alkakalnyje pamažu atgimsta ne tik sena vieta, bet ir gyvas ryšys tarp žmogaus, gamtos ir bendruomenės. Čia susitinkama dėl buvimo kartu, noro suprasti ir pajusti pasaulį taip, kaip jį jautė mūsų protėviai. Ir galbūt būtent tokiose paprastose akimirkose, prie ugnies, dainuojant, valgant ar tiesiog tyliai stebint bundantį pavasarį, pajauti tai, ko šiandien labiausiai reikia – artumo ir pagarbos gamtai.
Rita BRIEDIENĖ
