– Gal klystu, bet iki šiol nebuvo spektaklio apie Lionginą Šepką? Tiesa, buvo pribloškiantis Daliaus Abario šviesų spektaklis atidarant Rokiškio kultūros sostinę.
– Mano režisūros mokslų baigiamasis darbas buvo Lionginui Šepkai skirtas renginys, tad juo domėtis pradėjau seniai. Norint informacijos galima rasti pakankamai. Apie žymiausią Lietuvos dievdirbį parašytos dvi knygos, tais metais, kai aš gimiau (įdomus sutapimas), sukurtas dokumentinis filmas „Pasirašau „arkitektas“. Galima rasti daugybę straipsnių, vyksta jo vardo medžio drožėjų plenerai. Kasdien pro savo buto ir darbo kabineto langus matau Šepkos parką. Jo kūrybos unikalumą ir identifikavimą su mūsų miestu rodo ir režisieriaus Daliaus Abario pasirinkimas jo kūrybos elementus panaudoti projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“ atidarymo videoinstaliacijoms. Reikia nepamiršti ir prieš metus „Interrampoje“ parodyto kraštiečio Ryčio Saladžiaus spektaklio „Nojaus“, kuriame mistiškai perpintos keistuoliais laikytų menininkų Sigito Gedos, Viliaus Orvido, Justino Mikučio bei Liongino Šepkos gyvenimų paralelės. Na, o dabar mūsų teatre planuojame kurti spektaklį apie tai, kaip pasaulis „atrado“ Šepką.
– Kodėl būtent dabar ėmeisi šios temos?
– Kaip supratot, Lionginas jau daug metų vis šmėžuoja kažkur mano akiratyje. Visų pirma man įdomi jo gyvenimo istorija, mėgstu ją pasakoti mūsų miesto svečiams. Jo vėlyvas „atsivertimas į menininkus“ išties įkvepiantis, stebinantis ir leidžiantis tikėti, kad gyvenimas pilnas stebuklų, kurie gali įvykti bet kokiame amžiuje. Pati jau pasiekiau tą jo „atsivertimo“ amžių ir galiu pabandyti įsivaizduoti, kaip turėtų būti keista, kai, rodos, jau visiškai susidėliojusį ir susiformavusį gyvenimą staiga ištinka šitoks lūžis, kai iki tol ramiai vegetavęs žmogus savyje atranda šitokius pasaulius… Nenuostabu, kad jis dirbo lyg apsėstas, juk reikėjo tai ligi tol užtvenktai kūrybos versmei leisti išsilieti visa jėga. Man pačiai pasidarė įdomu, kad Šepką dabar matau ir suprantu visai kitaip nei tada, kai buvau studentė. Suprantu, kad apie jį negalima kalbėti tiesiog gyvenimo faktais – reikia bandyti pajusti jo pasaulėžiūrą. Kai paskaitai jo mintis laiškuose, kartais pagalvoji, kad keistuoliai esame mes, o ne jis. Jis savo vidine laisve man šiek tiek primena a. a. fotomenininką Gintą Dainį, kuriuo visada nuoširdžiai žavėjausi.
Kodėl būtent dabar panorau spektaklio apie Lionginą? Nežinau, kažkaip sukapsėjo mano pačios patirtys, aplink vis išgirstamos kolegų frazės, kad reikia garsiau kalbėti apie tokį unikalų menininką, kaip apie mūsų išskirtinę vertybę… Prieš metus Liongino ir Danutės meilės istorija buvo viena iš svarstytų pretendenčių mūsų naujajam projektui – teatralizuotiems pasivaikščiojimams, bet tada pasirinkome kurti pasakojimą apie Sofiją Tyzenhauzaitę. Tačiau Lionginas nebepaliko mano minčių ir pernai vasaros pabaigoje sužinojau, kad laimėjau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją pjesės „Šepką atradau aš“ rašymui. Na, o kai pjesė parašyta, natūraliai norisi ją perkelti į sceną – juk toks kiekvienos pjesės atsiradimo galutinis tikslas. Džiaugiuosi, kad ta pati Kultūros taryba šiemet skyrė lėšų ir spektakliui statyti.
– Kiek žinau, tai bus spektaklis-filmas. Papasakok daugiau, ko laukti? Kada išvysime rezultatą?
– Ne visai taip. Spektaklyje tiesiog bus naudojama nemažai videoinstaliacijų, Šepkos darbų, jų fragmentų nuotraukų ir pan. Įsivaizduoju, kad visa tai turi tapti organiška scenografijos ir pasakojimo dalimi. Juk neatitempsi iš muziejaus į sceną originalios Šepkos skulptūros, kad parodytum kokio nors Jurbarko ar Klaipėdos žiūrovams, kuo stebuklingi tie mūsų dievdirbio kūriniai. Be to, vizualizacijos padės perteikti kūrėjo vizijas, sapnus, kūrybos impulsus, mūzos prisilietimus… Norisi išvengti Šepkai svetimo buitiškumo. Todėl jau rašydama scenarijų žinojau, kad teks daug dirbti su vaizdo medžiaga. Ir teks smarkiai pasukti galvą, kaip ją organiškai ir meniškai įkomponuoti į spektaklį. Prisipažinsiu, siaubingai nemėgstu primityvaus projekcijų naudojimo teatre – nuolat kartoju, kai režisieriui pritrūksta fantazijos, jis tiesiog panaudoja projekciją, kad vienu mygtuko paspaudimu perkeltų veiksmą iš rūmų į pajūrį. Aš visada bandau ieškoti kitokių scenografijos sprendimų, ir tai, kad dabar bus naudojami videokadrai, nereiškia, jog pasilengvinu sau užduotį. Atvirkščiai, kino ir fotokadrai turės tapti ne primityviu fonu, o lygiateisiais spektaklio dalyviais, kaip aktoriai ar muzika. Na, bet be mažų medinių „šepkiškų“ stebuklėlių vis tiek neapsieisim – gavau iš meistro našlės Danutės leidimą pagal Liongino kūrinių pavyzdžius pasigaminti scenografijai keletą medinių paukštukų ir pan., juos išdroš Vidmantas Zakarka.
Spektaklis vadinsis „Šepką atradau AŠ“. Kaip ir minėjau, nesinori apie Lionginą pasakoti primityviai – tada gimė, ten augo, tą sukūrė, su ta gyveno… Šepką matysime per kitų žmonių santykį į jį – kas ir kokį jį atrado sau. Vieniems jis buvo pašaipų vertas keistuolis, kitiems – rakštis, tretiems – naikintina dėmė ant švarios sovietinės paklodės, ketvirtiems – trapios sielos menininkas, kuriuo eiliniai mirtingieji privalėjo pasirūpinti… O vėlyvai didžiajai Meilei ir Mūzai Danutei jis – pats romantiškiausias vyras, kokio turėtų pavydėti viso pasaulio moterys. Ir iš tiesų – ne vienas žmogus turėjo teisę pasakyti frazę: „Šepką atradau AŠ.“ Juk jeigu ne jie, – tie, kurie atrado ir populiarino, kurie gelbėjo jo kūrinius, kurie laiku susiprato pasirūpinti elementaria buitimi, netgi tie, kurie savo negatyvumu išprovokavo kūrybinių galių sprogimą – šiandien neturėtume Šepkos.
Spektaklio premjera planuota rugsėjo 15-ąją, Liongino gimimo dieną. Kadangi Kultūros tarybos projektų konkurso rezultatai labai vėlavo, premjerą teks atidėti vėlyvam rudeniui. Tikimės, kad pandemija šiais metais visiškai neuždarys mūsų namuose ir galėsime bent daliniu pajėgumu dirbti, repetuoti. Bet kokiu atveju, vasaros pabaigoje planuojame pradėti kūrybinį procesą.
– Paprastai, jei ko imasi, Neringa „iškrapšto“ dar nežinomų faktų. Apie L. Šepką tiek prirašyta, ištyrinėta. Ką naujo sužinojai?
– Perskaičiau turbūt viską, ką galima rasti internete, o ir muziejaus saugomuose straipsniuose, dokumentuose. Aišku, ir abi knygas. Tai – svarbiausi informacijos šaltiniai, bet kuo daugiau straipsnių skaitai, tuo labiau matai, kad informacija dažnai perrašinėjama, kartojasi. Tad smagiausi perliukai – iš gyvų žmonių lūpų. Kalbėjausi su garbaus amžiaus pandėliečiais, kurie dar prisimena, kaip nešdavo iš namų vogtą maistą keistuoliui Lionginui, o jis juos, tada dar vaikus, kartais į šuns dienas išdėdavo, bet apsisukęs apdovanodavo savo paukšteliais ir mediniais karoliais. Porą kartų ilgai telefonu kalbėjausi su jo našle Danute, mat ji pabijojo mane priimti savo namuose dėl pavojaus užsikrėsti virusu. Pajutau baltą pavydą moteriai, kurią šitaip mylėjo ir su kuria taip natūraliai romantiškai iki pat pabaigos elgėsi vyras, nes jį patį turbūt pirmą kartą kažkas suprato, priėmė ir mylėjo tokį, koks yra. Net Krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė turėjo ką papasakoti – ji prisimena, koks „įvykis“ joms, jaunoms muziejaus darbuotojoms, būdavo žiemomis muziejuje gyvenęs Lionginas, pas kurį jos kasdien bėgdavusios pasisėdėti ir kuris, įsiutęs dėl pabėgusio savo šuns, taip rėkdavo, kad visi muziejininkai, metę darbus, po visą Rokiškį gaudydavo tą šunį. Turbūt dar daug užrašytų ir neužrašytų istorijų būtų galima rasti. Ne vienam žmogui, kurio telefono numerį buvau gavusi, nebepaskambinau, nes kažkuriuo momentu supratau, kad į spektaklį nesugebėsiu sudėti net dalies to, ką jau buvau sužinojusi, ir kad vis tiek teks išsigryninti keletą esminių momentų ir apsistoti ties jais.
– Projekto esmė – ne tik spektaklis, bet ir L. Šepkos skulptūrų „atgaivinimas“. Kas ir kaip bus?
– Taip, spektaklis – tik viena projekto, kurį remia Kultūros taryba ir Rokiškio savivaldybė, dalis. Šiemet Krašto muziejus mini L. Šepkos drožinių ekspozicijos įkūrimo 50-metį, tad tai irgi tapo intencija visiems pasvarstyti apie idėjas, naujai atskleidžiančias ir pristatančias dievdirbio kūrybinį palikimą. Pagal Rokiškio muziejininkų inicijuotą projektą „Inovatyvių paslaugų gerinimas“ ekspozicijoje jau įrengtas naujas „šepkiško“ dizaino videoinformacinis terminalas. Galvojant apie ne muziejaus lankytojų pasiekiamumą, Kultūros centre nuskambėjo idėja šiam tikslui panaudoti miestiečių itin mėgstamą L. Šepkos parką. Prie jame esančių medinių skulptūrų bus pritvirtintos metalinės lentelės su QR kodais. Praeivis, mobiliuoju telefonu nuskaitęs kodą, ekrane pamatys informaciją apie skulptūrą, autorių bei trumpą audio- arba videolegendą, sukurtą būtent tai skulptūrai. Legendas apie pasirinktas statulas kurs Rokiškio rajono moksleiviai, rugsėjį planuojame mokyklose paskelbti literatūrinį konkursą. Laimėtojai bus apdovanoti prizais, o Rokiškio teatralai pagal atrinktas legendas sukurs ir įrašys ar nufilmuos audio- ir videoetiudus. Šią idėją pasiūlė Kultūros centro kultūrinės veiklos koordinatorė Monika Gorovniova, o įvykdyti padės Krašto muziejaus direktorės pavaduotojas Giedrius Kujelis. Tad projekte partnerystės pagrindais dirbs muziejininkai, švietimo ir kultūros darbuotojai.
Projektą iš dalies remia:
