– Kokie dalykai mieste turėtų keistis? Nuo ko reikėtų pradėti? Kaip paversti mūsų miestą patrauklų ateities kartoms?
Paulius: – Turizmas puiku, jis turi būti kiekviename mieste ar miestelyje. Nepaisant to, aš liksiu prie savo nuomonės, jog Rokiškis yra pramoninis miestas. Turime stiprių įmonių, kai kurios iš jų net rinkos lyderės. Kodėl neatidarius dar bent porą, sukuriant naujų darbo vietų? Žvelgiant į Užimtumo tarnybos statistiką darbuotojų trūkumo būtų sunku tikėtis. Yra darbo vietų, įsidarbina rajono gyventojai, atvyksta naujų iš kaimyninių rajonų. Daugėjant žmonių, auga paslaugų, pramogų poreikis, atsigauna smulkusis verslas, nereikia uždaryti mokyklų, darželių ar ligoninės skyrių. Žinoma, darbo vietos yra tik sudedamoji dalis „patiekalo“, kurį norėtų ragauti ateities kartos ir nauji gyventojai.
Vilija: – Išgirdusi klausimą, pirmiausia imu galvoti apie tai, kas man aktualu dabartiniu metu. Esame jauna šeima, neseniai persikėlusi gyventi į Rokiškį bei auginanti kūdikį. Manau, pagrindiniai kriterijai naujiems gyventojams, jaunoms šeimoms – darbo vieta bei jų vaikų gerovė.
Daro, kas ieško, tas randa, ir save realizuoja vienoje ar kitoje vietoje. Galima tik pasidžiaugti Rokiškio žmonių verslumu, darbo vietų kūrimu.
Man aktualus su sveikata susijusių paslaugų prieinamumas mažiesiems Rokiškio gyventojams (iki metų), kalbu apie tam tikrų specialistų trūkumą, įvairias mankštas, kt. profilaktines procedūras. Džiugu, kad plečiasi privatus sektorius, kur galima gauti kokybiškų bei greitai prieinamų paslaugas suaugusiems, tačiau vaikams, ypač kūdikiams, tai labai sudėtinga ar net neįmanoma, tenka ieškoti paslaugų didžiuosiuose miestuose, kartais gelbėja pastaruoju metu vis populiarėjančios nuotolinės konsultacijos.
Antra, galvojant apie mūsų vaikų ateitį ir švietimą, svarbu pritraukti jaunų pedagogų, sukurti darbui palankias ir patrauklias sąlygas. Kas mokys mūsų vaikus? Tai labai svarbus kriterijus renkantis gyvenamąją vietą.
Benas: – Studijuoju sociologiją, todėl mėgstu viską teoriškai susidėlioti. Svarbiausios trys sritys – ekonomika, kultūra ir politika. Rokiškis vis dar turi savo industriją, kurios produktai realizuojami nacionalinėje bei globalioje rinkoje. Rusijos rinkai užsidarius daugiausia dėl politinių priežasčių, „Rokiškio sūris“ turėjo ieškoti naujų globalių rinkų ir dabar jo mocarelos galbūt galima rasti Pekine. Darosi pikta dėl mūsų užsienio politikos, nes politikai neįtraukia ekonominių perspektyvų ir neapsvarsto žalos, kurią jų sprendimai gali padaryti.
Kultūros srityje taip pat reikalingi pokyčiai. Jie dažniausiai būna ne kiekybiniai, o kokybiniai. Reikia didesnio atsivėrimo užsienio kultūroms. Čia papuola ir švietimas. Nacionaliniame standartizuotame švietime savivaldybė negali turėti daug kontrolės, ji gali būti atsakinga tik už infrastruktūrą. Tačiau neformalusis švietimas savivaldybės lygmeniu gali būti kontroliuojamas. Čia vis dėl to buvo padaryta klaida. Pamenu, kai mokiausi dailės mokykloje, jau vyko procesai šią įstaigą optimizuoti, sujungti su kitomis. Toks procesas sužlugdė pačią menų mokyklos idėją. Jei ta mokykla būtų sujungta su kitokiomis institucijomis (pvz. muzikos mokykla), galbūt drįsčiau to nekritikuoti. Neformalusis švietimas yra itin svarbus. Dažniausiai tai nacionalinio biudžeto problema, kurios savivaldybės lygmeniu neįmanoma išspręsti. Visgi ką įmanoma padaryti, tai rašyti ir įgyvendinti kultūrinės srities projektus. Reikia kviesti užsienio menininkus reziduoti ir kurti Rokiškyje. Tam, žinoma, reikia įsteigti rezidenciją, kuri būtų pritaikyta menininkams.
Politikos srityje, atrodo, nebeįmanoma kaita, tačiau Brazilijos miestų San Paulo bei Brazilijos pavyzdžiai rodo ką kita. Tuose miestuose, kaip teigia politikos tyrinėtojai, primą kartą buvo pritaikytos dalyvaujamo biudžeto bei miesto planavimo iniciatyvos. Tai pakeitė lokalios politikos struktūrą ir įgalino demokratiją. Lietuvoje tai iš dalies įgyvendinama Alytuje.
– Kur mūsų miestas labiausiai atsilieka nuo didžiųjų Lietuvos miestų ar kitų šalių miestų? O gal priešingai, esame geresnėje situacijoje nei kiti?
Paulius: – Pas mus ramu, grynas oras, nuostabi gamta, plečiama dviratininkų ir pėsčiųjų takų infrastruktūra, nėra kamščių, nėra skubėjimo, vėlavimų, nesam pametę galvų, kai įvažiuoji į miestą iš didmiesčio, važiuosi 40 km/val. greičiu, nes priekyje tavęs tikrai niekas neskubės. Vieniems tai tinka, kitiems netinka ir čia jie negyvena. Visiškai normalu ir suprantama. Ne visais aspektais esame pranašesni, gal vos keliais, bet pasidžiaukim bent tuo, ką turime.
Vilija: – Pagrindinis trūkumas tas, kad daugybės paslaugų, ypač susijusių su mažųjų sveikata, tenka vykti į didesnius miestus.
Turbūt yra nemažai sričių, kur lenkiame kitus Lietuvos miestus. Mano akimis, Rokiškis „gyvas“, vyksta įvairių renginių, projektų, kuriuose nuolat kviečiami dalyvauti gyventojai, nestinga pramogų, gali save atrasti vis naujais amplua. Nemažai jaunų žmonių grįžta ir kuria čia savo ateitį. Dažniausiai grįžimo priežastis –sentimentai gimtinei ir vidinė ramybė.
Dar vienas didesnių ir man ypač patinkančių mūsų miesto pliusų tas, kad viskas ranka pasiekiama, netenka patekti į kamščius, o ir nueiti iki reikiamos vietos ilgai netrunki. Taip pat aplink daug gamtos, ežerų.
Benas: – Puikus sprendimas – nemokamas Rokiškio viešasis transportas. Viešasis transportas svarbus miestams, nes kuria tvarią alternatyvą automobiliams, mažinama tarša. Didžiuosiuose miestuose toks sprendimas vis dar neįgyvendinamas, dėl to Rokiškis progresyvus. Tačiau Rokiškio viešojo transporto parkas turi būti atnaujintas, autobusų maršrutai – platesni, gal verta įdiegti programėlę. Kitas svarbus aspektas – miesto prieinamumas pėstiesiems ir dviratininkams. Nauji takai, dėl kurių buvo problemų, visgi nutiesti ir bent jau mieste viską galima pasiekti pėsčiomis arba minant.
Rokiškis gali pasigirti sporto infrastruktūra. „Velykalnio“ tinklinio aikštelės pritraukia europinio lygio sportininkus ir, tikėtina, pritrauks pasaulinio lygio sporto žvaigždes. Baseine vaikai gali mokytis plaukti, deja, jis nėra pritaikytas sportiniam plaukimui. Naujos futbolo aikštelės prie J. Tūbelio progimnazijos – puiki infrastruktūra, kurią būtina išnaudoti neformaliajam švietimui.
Kaune draugai manęs kartais paklausia, ką aplankyti Rokiškyje. Visada su šypsena atsakau, kad yra labai geras baras „Gnomas“ ir „Pupelės“ kavinė. Šios vietos pakeitė senamiestį ir centrą. Teatrų festivaliai ir kiti meniniai projektai išskiria Rokiškį šalyje. Dvaras irgi yra vieta, į kurią užsuka žmonės. Tačiau jis nelabai kuo beišsiskiria, kituose rajonuose irgi renovuojami dvarai. Elektroninės muzikos projektas „Alchemikai“ skamba šviežiai. Atrodo, Rokiškis nebeturi kuo nusileisti didmiesčiams.
O kas galėtų būti geriau? Visada galėtų būti geriau, tačiau Rokiškį vertinant tik kaip Rokiškį, matyti daugiau pozityvių dalykų nei negatyvių.
– Kokie dalykai labai svarbūs Rokiškiui ateityje? Galbūt tai nauji pastatai, pramogos, o gal išsaugoti savo kultūrinę vertę ar tam tikrus praeities prisiminimus?
Paulius: – Gal pradėkim nuo tradicijų. Jos yra svarbios, kad išliktų mūsų, kaip rokiškėnų, tapatybė, kad galėtume „atpažinti“ vieni kitus. Nesupykčiau, jei išliktų „Vaidiname žemdirbiams“, dvaras, bažnyčia ir visa Nepriklausomybės aikštė, „Rokiškio sūris“, gal ir psichiatrijos ligoninė. Tai yra Rokiškio veidai ir jie yra visokie.
O kaip Rokiškis atrodys po 20–25 metų, pasakyti velniškai sunku. Susiklosčius palankioms aplinkybėms toliau gyvensime ramiai, gal ir gyventojų skaičius grįš prie kokių 16 tūkst., gyvenimas tekės įprasta vaga, technologinės naujovės bus tokios, kokios ir visoje valstybėje. Gal rašysim prašymus pakeisti tuo metu jau pasenusio sporto komplekso stogą. Gal tuometinė valdžia sveikins olimpinę plaukimo čempionę, kuri užaugo mūsų baseine. Likim optimistais.
Vilija: – Manau, kad su tokiu polėkiu miestas tik augs, gražės, bent jau vizualiai. Po truputį gerėja infrastruktūra, kalbama, kad bus kuriamos naujos erdvės naujakuriams, tai labai sveikintina. Todėl galima pafantazuoti, kad po tiek metų turėsime sutvarkytus, apšviestus naujus namų kvartalus. Save priskirčiau optimistų kategorijai, tad noriu tikėti, kad pavyks pritraukti jaunų specialistų, kurie rūpinsis mūsų ir mūsų vaikų sveikata bei pagrindiniu išsilavinimu.
Benas: – Sunku prognozuoti, kaip Rokiškis atrodys, ar jis apskritai kažkaip atrodys. Miesto ir rajono sėkmė nebepriklauso nei nuo paties Rokiškio, nei nuo nacionalinio lygmens. Priklauso nuo globalių rinkų. Galimi du scenarijai, vienas daugiau utopinis, kitas daugiau antiutopinis.
Utopiškai Rokiškis gali augti, jei plėsis industrija, bus pritraukiamos naujos investicijos, gerinamas susisiekimas su kitais miestais. Čia yra problemų. Reikia geresnės geležinkelio linijos, kuri tiesiogiai jungtų Vilnių, Kauną ir Rokiškį. Tada būtų lengva nuvažiuoti iš Rokiškio į Lenkiją arba iš Lenkijos į Latviją per Rokiškį, gal net Taliną būtų galima taip pasiekti. Tai atvertų prekybos ir gamybos kelius, o žmonės lengviau keliautų, rajonas sulauktų daugiau turistų. Miesto augimas visad priklauso nuo industrijos. Kokia ta industrija, ką galima Rokiškyje vystyti? Fantazija krypsta į technologijas. Rokiškis – programuotojų miestas. Tai įmanoma, jei infrastruktūra ir kitos sąlygos pritrauktų žmonių.
Antiutopinis scenarijus susijęs su vokiečių sociologo Ulricho Becko rizikos visuomenės teorija. Šiomis dienomis kiekvienas asmeniškai tai patiriame. Pandemija sukūrė didžiules rizikas ne vien dėl to, kad ligos tiesiogiai kenkia kūnams, bet dar ir dėl to, kad tai tampa manipuliacijų objektu. Žmonės, nepasitikintys valdžia, nepripažįsta, kad pandemija egzistuoja, dėl to protestuoja. Man norisi atsisukti į grėsmes, sklindančias iš Rytų. Tikėtina, kad manipuliacijos su tuo labai susijusios. Rokiškiui yra grėsmė išnykti apskritai kaip miestui dėl jau minėtų priežasčių. Kinijos rinkos užsidarymas gali stipriai paveikti skirtingas industrijas, vietinės industrijos gali sumenkti, o tai gali paveikti miesto populiaciją. Viskas tampriai susiję. Todėl reikia būti atsargiems, bet kartu veržliems ir drąsiems, galvojant, kas mūsų kraštui geriausia. Tikėkimės, kad pats blogiausias antiutopinis scenarijus neišsipildys ir nebus atviros, tiesioginės, karinės konfrontacijos tarp Rytų ir Vakarų.
– Pafantazuokime, kad nusikėlėme 20–25 metus į ateitį. Įsivaizduokite, kad galite pakeisti viską mūsų mieste. Nuo ko pradėtumėte?
Paulius: – Iškart dangoraižį statyčiau, kad dirbtų daug IT specialistų. Juokauju. Po miestą ir rajoną važinėtų daugiau nei reikia elektrinių transporto priemonių, teikiančių paslaugas nemokamai, kad žmonėms realiai net nereikėtų savo transporto priemonės. Koks 50 ha laukas būtų „užsodintas“ saulės elektrinėmis, tiek, kad pakaktų elektros viso miesto reikmėms, tebūnie 100 ha. Gal jau bus kokie išmanūs keliai, kur patys nutirpdys ledą ar sniegą. Būtų profesionalios futbolo, krepšinio, ledo ritulio, kitų sporto šakų ir meninių kolektyvų komandos. Tai tik įsivaizdavimas.
Vilija: – Gyvensime tokiame mieste, kur gera tiesiog „būti“, žmonės besišypsantys, laimingi, besibūriuojantys patogiose erdvėse lauke, susitinkantys įvairiuose tradiciniuose renginiuose. Daug kas priklauso ir nuo mūsų požiūrio į viską, kas mus supa.
Baisiausia, kas gali nutikti, mano galva, tai centralizacija, jei neteksim jau ir taip „apkarpytų“ sveikatos paslaugų ar mažės specialistų. Kartais pajuokaujame, gal po keliolikos metų ir vaikus teks vežti į Panevėžio mokyklas ar kur toliau vežti.
Benas: – Priklauso nuo scenarijaus. Antiutopinio atveju sunku prognozuoti, kaip viskas atrodytų. Ar pasaulis nebus sunaikintas? Ar klimato kaita nebus sunaikinusi ištisų ekosistemų, kurios svarbios ir žmogui? Vien kalbos, kad kava gali išnykti, atrodo baisokos.
Jei pildysis utopinis scenarijus ir pasaulis nesusinaikins, svarbi taps žalioji ekonomika. Tikriausiai vystyčiau kibernetinio miesto sistemą, kuri padėtų geriau reaguoti į problemas. Judėčiau naujojo municipalizmo idėjų link, įvesčiau dalyvaujamąjį biudžetą, dalyvaujamąjį miesto planavimą. Gerinčiau susisiekimą su kitais miestais, nors tai labiau nacionalinės reikšmės reikalas. Bandyčiau įgyvendinti bendruomeninius projektus: sodai, sporto klubai. Didelę svarbą skirčiau švietimo sistemos kaitai, ją būtina iš esmės atnaujinti, panaikinti visas prestižines mokyklas ir sulyginti visų mokyklų infrastruktūrines galimybes, kad nebeliktų socialinio mobilumo priklausomybės nuo socialinės klasės. Apskritai didinčiau švietimo biudžetą, nors tai visiškai nacionalinis reikalai.
Sveikatos sistemoje daug problemų, todėl ieškočiau būdų, kaip jas spręsti. Yra daug dalykų, kuriuos lemia nacionalinė valdžia ir politika, todėl apie savivaldą kartais sunku mąstyti. Galbūt reikia daugiau decentralizacijos, kad žmonių poreikiai būtų girdimi ir į juos būtų lengviau refleksyviai reaguoti.
Projektą iš dalies remia:
