Pokalbis su Nida Lungiene – „Gastautos“ vadove
– Kai kalbame apie „Gastautos“ keturis dešimtmečius, akcentuojate unikalius ansambliečius, o ne pasiekimus ar datas. Kokie žmonės yra gastautiečiai?
– Kolektyvą buria ne statistika, ne koncertų, kelionių skaičiai, o balsingi, gražūs žmonės, kurie per daugelį metų susigyveno ir yra kaip didelė, jauki šeima ir džiaugsme, ir bėdoj. Ne tik dainuojam, šokam, repetuojam, koncertuojam, bet ir kartu švenčiam jubiliejus, vestuves, dalyvaujam artimųjų laidotuvėse. Turim gražių tradicijų. Jubiliejus ar eilinis gimtadienis – visi vyrai jubiliatę pašokdina; jei švenčia vyras – šokdina moterys, ir pagal jubiliato norą sudainuojame dainą. Daugelio metų tradicija – jubiliatui dovanoti Arūno Augučio sukurtą ekslibrisą. Paroda, šiuo metu veikianti Rokiškio kultūros centre, yra kaips stebuklas: nė vienas ansamblis neturi ekslibrisų parodos. Kartu su jais jubiliejų progomis dovanojame pintas juostas, nes tai – ne tik aprangos dalis, bet ir apsauga. Dabar tiems, kas jau turi ekslibrisus, dovanojame ansamblietės, tradicinio vilnos, milo vėlimo amato puoselėtojos Alės Deksnienės veltas šlepetes.
Mes vieni kitus labai gerai pažįstam. Per 40 metų yra buvę ekstremalių situacijų kelionėse, įvairių nuotykių koncertuose. Pažįstam taip, kad žinom, su kuriuo eitumėm į kalnus, o su kuriuo ne. Bet visi ansambliečiai verti pasitikėjimo. Kolektyve pasitikėjimas vienas kitu ir geranoriškumas. Vienas kitam pakeliam nuotaiką – juokaujam, šposijam. Turiu teisę apie juos kalbėti kaip vadovė, nes pažįstu 30 metų. Apie kiekvieną galiu pasakyti labai daug gerų žodžių jau vien todėl, kad jie ansamblyje dalyvauja dešimtmečiais. Iš pirmojo sąstato tebėra Petras Drevilkauskas. Jis ne vienintelis. Yra tokių, kurie su pertraukomis dalyvauja nuo pirmojo penkmečio – išėjo, išvyko pagyventi į kitą miestą, moterys išėjo vaikų paauginti, grįžo. Regina Juodakienė važinėja iš Kamajų. Be galo džiaugiuosi Edita Lapieniene, kuri išsaugojo tarmę, tarmiškai veda mūsų programas, yra apsigynusi vardą etnokultūros srities mokytojos metodininkės, taigi jos pradinukai išeina iš mokyklos su tautosakos, šokių bagažu. Ansamblyje ji ne tik dainų vedėja, bet ir sutartinių giedotoja, šokėja, skudutininkė.
Labai džiaugiuosi naujais žmonėmis. Tarkime, Vytautas Statulevičius, liaudies muzikantas, puikiai pritapo, išmoko visus šokius. O tada išsimokinome Mindaugą Šedį, kuris yra tėčio (irgi muzikanto) tradicijų perėmėjas, – ir dabar turim puikų, ekspresyvų muzikantą, armonikierių. Labai džiaugiuosi, kad Nomeda Idienė atėjo į „Gastautą“ kaip smuikininkė (ji, kaip ir Edita, anksčiau dalyvavo Svidinsko moksleivių ansamblyje). Taigi turim antrą smuiką. Iš Panevėžio grįžo Lina Petrauskienė, į ansamblį atsivedė savo vyrą Alfonsą. Ilma Banytė atsikėlė gyventi į Rokiškį iš Biržų, yra skudutininkė.
Apie kiekvieną galėčiau tik gera kalbėti, myliu šituos žmones, jie turtingi vidumi… Tai neeiliniai žmonės, gyvenime daug laiko atiduodantys repeticijoms, koncertams, besistengiantys dalyvauti ir nenuvilti kolektyvo, net jei turi kažkokių problemų.
Visada laukiame ir kitų naujų narių. Bet jie turi būti dainuojantys, muzikuojantys. Sklando legenda, kad į „Gastautą“ pakliūti sunku, nes vadovė egzaminuoja. Noriu pasakyti taip: jei nepaegzaminuoji, nepatikrini klausos, žmogus vaikšto vaikšto, vaikšto vaikšto į repeticijas, aš tikiuosi, kad jis persilauš, įvaldys balsą ir pan. Bet tai neįvyksta. Ir tada turi tam žmogui mandagiai padėkoti, kad gal reikėtų rinktis kitą veiklą, nes nieko su dainavimu neišeis. Būna labai nejauku ir negera… Negerai jaučiuosi prieš tuos žmones, su kuriais reikėjo atsisveikinti. Nors jų entuziazmas buvo didžiulis, bet stigo duomenų. Mažesnis skausmas būna, kai iškart matai ir sakai – ne. Turiu didžiulę praktiką, per keletą susitikimų galiu pajausti, ar tas žmogus galės dainuoti. Atrodo, iki šiol nesu suklydusi – padeda patirtis ir nuojauta. Kadangi mes esame aukščiausios kategorijos kolektyvas, žmonės turi ateiti turėdami klausą ir dainuojantys. Dirbti su jais individualiai ir dar mokyti nėra kada, čia ne mokykla ir ne studija. Čia vyksta kolektyvinis darbas, ir mes turim suspėti per repeticijas išmokti muzikuoti, dainuoti. Tai gali padaryti su tais, kurie turi duomenų ir didžiulį norą. Žinoma, kiekvienam ansambliečiui vedu pirminius mokymus – kaip atlaisvinti balsą, kaip atsipalaiduoti šokant… Manau, žmogus, neturėdamas noro, tiek metų išbūti ansamblyje tikrai negali. Apskritai, folkloras – tai mūsų gyvenimo būdas.
– Dalis vakaronių, koncertų vyksta darbo dienomis, vakare. Subėgate iš savų darbų, paskubomis, bet prieš žiūrovus išeinate švytinčiomis akimis. Iš kur veidų šviesumas?
– Jeigu žmogus dalyvauja kokiame nors kolektyve (dainuoja, šoka), jis lėčiau sensta ir jo veidas šviečia. Ypač meno kolektyvų žmonių, nes jie pasitempę, išeidami į sceną turi nusimesti kasdieninį rūpestį ir šypsotis. Kartais šypsena būna dirbtinė… Bet paskui, sureagavus į žiūrovų šiltus veidus, pasidaro lengva, gera. Noriu pasakyti, kad jeigu žmogus dalyvauja kokioje nors veikloje, atrodo jaunesnis. Daina, šokis, muzikavimas duoda jaunystės stiprybę, tu neturi laiko „sukristi“. Ansambliečiai džiaugiasi, kad tos repeticijų valandos pralekia kaip akimirka. Išeini kaip po gero relakso. Į repeticiją irgi neateisi su darbiniais rūbais, turi pasistengti. Taigi visą laiką esi „įstatytas į gerą rėmą“, nėra kada senti.
Gastautiečiai apskritai labai kūrybingi. Net keturių namus puošia plenerų metu tapytos langinės. Gastautiečiai ne tik šoka ir dainuoja, bet ir dar kažką veikia. Moterys – mėgstančios rankdarbius, mezgėjos, tautodailininkės, gaspadinių gaspadinės, pyragų kepėjos. Vyrai – medžio drožėjai. Kitų metų sausio 29 d. Rokiškio kultūros centre vyks jubiliejui skirta programa „Keturi gastautiečių dešimtmečiai su „Gastauta“, tą dieną sunešim savo darbus ir surengsim parodą. Dėl pyragų – negarantuoju, ar jų bus, bet kitų darbų – tikrai bus. Mes džiaugiamės vieni kitų pasiekimais, tuo pasidalinsime ir su žiūrovais.
Faktai apie „Gastautą“:
- 1989 m. ansambliui suteiktas „Gastautos“ vardas.
- Kolektyvas daug metų yra 1-os (aukščiausios) kategorijos.
- Repertuare – Rokiškio ir kitų Aukštaitijos rajonų dainos, šokiai, rateliai, sutartinės, instrumentinė muzika. Svarbus dėmesys skiriamas sutartinėms, kurias ansambliečiai gieda, šoka, skudučiuoja, pučia ragais, skambina penkiastygėmis kanklėmis. Didelė repertuaro dalis užrašyta pačių ansambliečių etnoekspedicijų metu.
- Šiuo metu ansamblyje gieda, šoka, skudučiuoja, pučia ragais, skambina kanklėmis, tarmiškai pasakojimus porina 24 dalyviai nuo 30 iki 65 metų.
- Nuo 1998 m. dalyvauja respublikinių dainų švenčių folkloro dienų programose.
- 2006 m. ansambliui ir jo vadovams N. Lungienei ir E. Kundrotui įteikta LR Kultūros ministerijos, LLKC ir Dainų švenčių fondo nominacija „Geriausiam suaugusiųjų folkloro kolektyvui ir vadovams „Aukso paukštė-2005“.
- LRT filmuotasi laidai apie „Gastautą“ (1989 m.), 20-mečio proga (2002 m.) LRT sukurtas filmas ,,Viena diena su ,,Gastauta“, ne kartą dalyvauta laidoje ,,Duokim garo“ (2002, 2015 ir 2021 m. specialioje laidoje 40-mečio proga).
- 2021 m. lapkričio 4 d. užregistruota asociacija ,,Folkloro klubas ,,Gastauta“, kurios prezidentu išrinktas dabartinis kolektyvo seniūnas Jonas Volodko.
Pastarųjų 5 metų svarbesni įvykiai:
- 2016 m. – išleista kompaktinė plokštelės „Gastauta“ (CD);
- 2017 m. – išleista vaizdo plokštelė „Gastauta Gastautėla“ (DVD), surengti fotoalbumo-katalogo ,,Rokiškio tapytos langinės 2005–2014“ ir 3-jų leidinių pristatymų koncertai Rokiškio krašto muziejuje.
- 2018 m. birželį – dalyvauta Lietuvos 100-mečio dainų šventės ,,Vardan tos…“ folkloro
dienos ,,Didžių žmonių žemė“ generalinėje repeticijoje Raudondvaryje (Kauno r.), į kurią pakviesti tik geriausias programas paruošę kolektyvai.
- 2018 m. liepą – programos ,,Aš užaugau raškožėly“ (apie Abelių k. dainininką Juozą Bagužį pristatymas Lietuvos šimtmečio dainų šventės ,,Vardan tos…“ folkloro dienoje Vilniuje. Muzikantų kapelija griežė „Muzikantų kertėje“, sutartinių giedotojos ir skudučių grupių nariai dalyvavo sutartinių kieme.
- 2019 m. – apie J. Bagužį (1915–1998) ir apie Abelių kaimo dainininkus 2017–2019 m. surinktos medžiagos sutvarkymas, papildymas naujais aprašymais, nuotraukomis, dainų sąsiuvinių kopijomis ir pristatymas Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui ir Lietuvos istorijos institutui.
- 2019 m. –koncertai–vakaronės svečiams iš Kinijos, švietimo įstaigų ,,Erazmus+“ projektų jaunimui iš užsienio šalių.
- 2020 m. – filmo ,,Oi ta ta, kupole graži“ apie Rasos šventę prie Skaistinės ežero (Trumponių kaime, Aleksandravėlėje) parengimas su komentarais (filmuota a. a. Gintauto Dainio 1995 m.).
2021 m. per pusmetį surengta 13 koncertų Lietuvoje – Rokiškyje ir išvykose.
Pastarųjų 5 metų kelionės į užsienio šalis:
- 2017–2019 m. – į Latviją (po koncertą Zase ir Jėkabpilyje, net 3 – Koknesėje).
- 2018 m. – į Ukrainą (7 koncertai Lucke ir 2 Rivno).
- 2019 m. – į Juodkalniją.
Projektą iš dalies remia:
