Su pabėgėliais pirmą kartą susidūriau Romoje, kai iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo likę vos pora mėnesių. Tuomet ten glaudėsi keli šimtai lietuvių, kuriems Maskva leido emigruoti į Vakarus, ir jie laukė Amerikos vizų.
Ar iš tikrųjų apsivertė pasaulis?
Buvo keista klausytis kalbų apie persekiojimą Lietuvoje, juk ką tik stovėjome Baltijos kelyje ir buvome kupini kovos ryžto. Į akis krito pabėgėliais besivadinančiųjų elgesys – iš skurdaus sovietinio gyvenimo į Vakarų prabangą ištrūkę žmonės norėjo visko ir greitai. Buvo truputį nejauku, kai jie bandė kaulyti pinigų… Ar tai iš tikrųjų buvo pabėgėliai? O gal tik žmonės, kurie netikėjo tautos atgimimu ir imperijos griūties stebuklu, kurie paprasčiausiai troško naujo, sotesnio gyvenimo sau ir savo vaikams?
Sunku lyginti kelis šimtus lietuvių, kurie greitai ištirpo milijoniniame mieste, ir šimtus tūkstančių sirų ar afganų, šiandien susitelkusių stovyklose Vokietijoje ir tapusių rimta politine bei socialine problema. Tačiau juos jungia tie patys žodžiai: pabėgėlis, tremtinys, emigrantas… Iki šiol taip vadinome tik saviškius, kurie išvyko svetur. Ar iš tikrųjų apsivertė pasaulis?
Kai tik susiduriame su kuo nors netikėtu, kai net nežinome, kaip pavadinti naują reiškinį ar jį vertinti, jaučiamės nejaukiai ir nesaugiai. Tuomet į pagalbą ir ateina stereotipai, kurie lyg siūlo jau parengtas nuostatas. Nebereikia švaistyti laiko ir gilintis į tai, ko nesuprantame, stebuklingai dingsta kankinanti įtampa, aišku ne tik kaip elgtis, bet ir kaip pateisinti savo veiksmus. Stereotipai yra lyg savotiškos svetimos paruoštukės, kurias slapta išsitraukia prie lentos pakviestas tinginys. Bėda, kad nežinia, kaip tos paruoštukės atsiranda. Pasak Kristijono Donelaičio, usnys ir dilgėlės auga be mūsų pagalbos.
Pabėgėliai – puikus stereotipų atsiradimo ir įsitvirtinimo pavyzdys. Kaip dauguma mūsų šiandien įsivaizduoja pabėgėlius, kuriuos matėme tik televizijos ekrane? Tamsaus gymio, musulmonas, tikriausiai turi ne vieną žmoną ir tuntą vaikų, kurie atkeliaus įkandin. Jis tingi dirbti, sukčiauja ir gyvens iš pašalpų, kurios didesnės už minimalų atlyginimą. Tikėtina, kad pabėgėlis yra užsimaskavęs teroristas… Nejau mes tokie pikti, kad vargšuose atvykėliuose nepastebime nė vieno teigiamo bruožo? Patikėkite, mūsų pyktis ar geraširdiškumas čia niekuo dėti. Žodžių ir prasmės santykius tyrinėjantys mokslininkai yra pastebėję, kad žmonės sąvokas kuria, pasiremdami dvejetais arba opozicijomis: juoda–balta, šilta–šalta. Nesuprastume, kas yra sausa, jeigu nežinotume, kas yra šlapia. Biblija taip pat pradedama pasakojimu, kaip Dievas sukūrė dangų ir žemę, šviesą ir tamsą. Dievas viską kūrė ne po vieną, bet po du. Taip ir žmogaus sąmonėje kiekvienas naujas reiškinys konstruojamas tuo pačiu principu: sena–nauja. Kas sena, tai gera, kas nauja – įtartina, pavojinga. Staiga atsiradę pabėgėliai pakliūva į tokią dvejetų sistemą ir neišvengiamai tampa blogio pavyzdžiais.
Skubama „taisyti“ pabėgėlio paveikslą
Visuomenei blogio pavyzdžiai reikalingi ne mažiau negu gėrio idealai. Žmogiška siekti gėrio ir nepripažinti klaidų. Bet kaip tada paaiškinti blogį ir nesėkmes? Visuomenės sąmonė sukūrė vadinamąjį „atpirkimo ožio“ mechanizmą, kuriam dabar puikiai pasitarnaus pabėgėliai. Trūksta miestelyje socialinių būstų ar nebeliko pinigų pašalpoms? Nejaugi kaltinsime aplaidžius valdininkus, juk jie savi. Anksčiau buvo kaltas visokias sąlygas keliantis Briuselis, dabar atsiras pabėgėliai, suvalgantys mums skirtą paramą.
Nereiktų stebėtis, kad gero ir blogo priešstatoje atsiradęs, „atpirkimo ožio“ sustiprintas ir gandais apipintas pabėgėlio stereotipas kelia nerimą tiems, kurie atsakingi už Lietuvos ateitį. Todėl ir skubama „taisyti“ pabėgėlio paveikslą. Laikraščių straipsniais, radijo ir televizijos laidomis beldžiamasi į žmonių geranoriškumą, gėdinami kitaip galvojantys, kuriamos pabėgėlių „sėkmės istorijos“, žadama tikrinti visus atvykstančiuosius ir neįsileisti teroristų, tikinama, kad visas išlaidas apmokės Europos Sąjunga… Kovai su stereotipais dedama daug pastangų, skiriama gausybė lėšų. Tačiau pinigais visuomenės nuomonės nenupirksi. Stereotipus galima mėginti sunaikinti tik atvirai ir nuoširdžiai kalbantis, tačiau ne tik Lietuvos politikai jau nebemoka to daryti.
O reiktų atvirai pripažinti, kad savo mastais šiandieninis pabėgėlių srautas yra didesnis, negu prieš pusantro tūkstančio metų Europoje vykęs Didysis tautų kraustymasis. Tuomet lietuvių protėvių buvo gal koks penkiasdešimt tūkstančių, o tautų kraustymesi dalyvavo dešimtys tūkstančių barbarais vadinamų germanų, hunų, slavų… Galime tik guostis, kad dabar europiečių keliasdešimt kartų daugiau negu anuomet, ir viltis, kad keli milijonai pabėgėlių ištirps tarp senojo žemyno senbuvių. Tačiau garantuoti, kad naujasis tautų kraustymasis nesugriaus Europos, kaip kad kadaise sugriovė Vakarų Romos imperiją, manau, niekas nedrįstų. Tačiau valstybės žlunga ne nuo pabėgėlių naštos. Jos pūva iš vidaus, pirmiausia, kai politikai nenori girdėti, ką kalba žmonės.
Stereotipai turi vieną puikią savybę – jie neatlaiko susidūrimo su tikrove, kuri visada yra gerokai įvairesnė, negu pajėgiame įsivaizduoti. Prieš ketvirtį amžiaus Romoje mačiau ne tik tuos keistus, neįtikinamas persekiojimų istorijas pasakojančius ir pabėgėliais prisistatančius tautiečius. Ten sutikau ir tikrus tremtinius – monsinjorą Alfonsą Svarinską, seserį Nijolę Sadūnaitę. Persitvarkantis Maskvos režimas juos siuntė jau ne į Sibiro lagerius, bet į Vakarus. Kaip tuomet atrodė – be teisės sugrįžti namo. Tačiau ir A. Svarinskas, ir N. Sadūnaitė svetur tebuvo tik pakeliui namo – į Lietuvą.
Gintaras ALEKNONIS, Mykolo Romerio universiteto profesorius
