Laisvas žodis – kertinė demokratijos vertybė. Kokia ji svarbi valstybei, tautai, visuomenei, galima suprasti tik lyginant šiandienos laisvos spaudos puslapius su sovietinės okupacijos metų laikraščiais, kurių kiekvienas numeris buvo tikrinamas cenzūros – Glavlito. Iš spaudos puslapių švietė ne žmonių būties ir buities realijos, o pagražinta, „prirašinėta“ penkmečių, pergalių, lozungų ir šūkių „tiesa“.
Parodomoji ištikimybė rimtu veidu
Sakoma, didžiausios kvailystės iškrečiamos rimtu veidu. Kaip šiandien įsivaizduotume tokias eilutes rašančio žmogaus veidą: „Mes, Rokiškio apskrities darbininkai, valstiečiai ir darbo inteligentai, susirinkę į karinės prievolės punktą Nr. 1 ir išklausę drg. Paradauskienės pranešimą apie drg. Stalino kalbą, pasakytą š. m. lapkričio 6 d., visi esantieji – apie 200 žmonių, siunčiame R. Armijai ir jos Vadui drg. Stalinui nuoširdžiausius sveikinimus ir padėką už išvadavimą mūsų brangios tėvynės – T. Lietuvos iš žiaurių vokiškųjų grobikų nagų.“ Šios eilutės užrašytos 1944 m. gruodžio 16 d. „Tarybiniame Rokiškyje“. Toliau – dar gražiau: to paties susirinkimo dalyviai žadėjo, kad visi mobilizuojamojo amžiaus vyrai stos į sovietinę armiją ir vyks į frontą. O juk realybė buvo kitokia: Lietuvos vyrai bėgo į miškus slėptis nuo mobilizacijos. Apie tai, kad kažkas savo noru ir niekieno neverčiamas giedos ditirambus Stalinui ar nuoširdžiai atiduos savo grūdus, mėsos ir pieno produktus pyliavoms, gaiš laiką pastotėse, nė kalbos nebuvo. Taigi, laikraštyje konstruota paralelinė realybė.
Nutylėta tiesa
Užėmusi Lietuvą sovietinė valdžia siekė su šaknimis išrauti ne tik pasipriešinimą, bet ir priversti žmones tapti skundikais, išdavinėti savo draugus, kaimynus laisvės kovotojus. „Kad šis svarbus darbas geriau vyktų, valsčių ir apylinkių vykdomieji komitetai šiame reikale privalo rodyti kuo daugiau iniciatyvos. Be to, tenka konstatuoti liūdną reiškinį, kad kai kurie valsčiai, kaip, pav., Svėdasų, Jūžintų ir Panemunio, per maža dėmesio kreipia į Ypatingosios Valstybinės Komisijos pranešimą apie vokiečių ir jų bendrininkų įvykdytus žiaurumus Tarybų Lietuvoje“. 1945 m. rudenį laikraštyje pasirodė pirmosios užuominos apie laisvės kovotojus. Nors jie mūsų rajone pasiekė nemenkų pergalių, tačiau jokių žinių bent apie mažiausią pasipriešinimą valdžiai nėra.
Nutylėjo sovietinė valdžia ir savo sukeltus ginkluotus konfliktus pasaulyje, jėga užgniaužtus Budapešto rudenį ir Prahos pavasarį.
Skundikų rojus
Propaganda, priešų paieška ir skundimas buvo kertiniai totalitarinės visuomenės akmenys. Šios veiklos svarbą liudija ir tai, kad 1953-iųjų sausio viduryje, sekmadienį, net 300 kolūkio „Bolševikas“ narių susirinko į Kamajų kultūros namuose surengtą skaitytojų konferenciją „JAV – Anglijos imperialistai – pikčiausi lietuvių tautos priešai“. Dauguma pasisakiusiųjų, žinoma, dergė nepriklausomą Lietuvą, aukštino jos „išvadavimą“ iš imperializmo jungo. Ir juos noriai citavo „Po Spalio vėliava“. Esant nestabiliai tarptautinei situacijai, rajono „darbo žmonių“ kolektyvai parengdavo rezoliucijas, smerkiančias JAV, Anglijos „imperialistinę“ politiką. Nors nuo rokiškėnų smerkimų šioms valstybėms buvo nei šilta, nei šalta.
Prirašinėti derliai ir nutylėti nusikaltimai
Sovietinio laikraščio puslapiuose nusikaltimų aprašymai buvo labai reti. Kodėl? Nes nusikaltimas – buržuazinės valstybės atgyvena. Todėl dosnioje, komunizmą statančioje ir viskuo liaudį aprūpinančioje Sovietų Sąjungoje nebuvo priežasčių nei žudyti, nei vogti, nei kitaip kenkti.
Pagražinta realybė buvo ir pasakojimuose apie žemės ūkį. Juk kas gi drįstų parašyti, jog kolektyvizacijos metais iš ūkininkų atimtas karves pavasariop teko kelti nuo fermos grindų virvėmis – išsekę gyvuliai negalėjo patys atsistoti. Visgi net šeštojo dešimtmečio pabaigos laikraščio straipsniuose buvo užsimenama, jog karvė per metus duoda 860 kg pieno, o kai kuriuose kolūkiuose iš hektaro prikuliama vos po 4,5 cnt grūdų. O kaipgi augantys derliai ir primilžiai, kasmet vis anksčiau baigiamos sėjos ir pjūtys? Deja, jie buvo tik sovietinių ataskaitų paralelinėje visatoje.
Laisvės dvelksmą mėginta užgniaužti
1985-aisiais padvelkė permainų vėjai ir sovietinio režimo, persunkto stagnacija, pamatai ėmė virpėti. Kokia skaudi tema tada buvo viešumas… Štai 1988 m. balandžio 5-ąją, likus vos porai mėnesių iki Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo, „Spalio vėliavoje“ pasirodė Henriko Krivicko straipsnis „Netrukdykite!“ Štai kas jame rašoma apie Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką: „Niekada netikėkite šmeižikais ir anonimais iš „Kronikos“. Jų širdis ir sąžinė – žodžių, jausmų ir niekšiškų darbų šiukšlynas. Tai ne tik svetimas balsas iš palėpės. Tai balsas, pokario metais nuvedęs šuns keliais daug naivių lietuvių.“
Lina Dūdaitė
