Sausio 12-ąją Lietuvos radijas jau pranešinėjo nerimą keliančią žinią, kad tautai priešiškos jėgos grasina Nepriklausomybei, planuoja užimti Seimo (Aukščiausiosios tarybos) rūmus, radijo ir televizijos pastatus. Todėl visi Lietuvos patriotai kviečiami atvykti ginti šių objektų.
Prie Rokiškio pašto rinkosi daug žmonių, pasiryžusių vykti į Vilnių. Tada visi kalbėjo, kad į Vilnių išvyko apie 700 rokiškėnų. Vykome ramiai, kiekvienas su savo mintimis, nes visi žinojome savo misiją. Vilniuje buvome apie 21 val. Autobusą pastatyti nurodyta rytinėje Seimo rūmų pusėje. Išlipę įsiliejome į gausią minią.
Apie 22 val. Neries krantinėje pasirodė pirmieji sovietų tankai. Atvažiavę prie Gedimino prospekto galo, jie suko į dešinę ir per Žvėryno tiltą važiavo Televizijos bokšto link. Pavieniai šūviai jau aidėjo prie Radijo ir televizijos pastato. Pravažiavus tankų kolonai, po keliolikos minučių mus pasiekė šūvių aidai nuo Televizijos bokšto pusės, o švytinčios kulkos tarsi kometos skriejo mums virš galvų. Seimo stogas buvo nukrautas smėlio maišais. Į Gedimino prospektą prieš Seimo rūmus suvežti didžiuliai betono luitai, apraizgyti spygliuota viela. Ant kai kurių blokų buvo užrašai, kad priešo tankai taip greit Seimo rūmų nepaims.
Tik po vidurnakčio sužinojau, kad neatlaikęs įtampos mirė rokiškėnas Alvydas Matulka. Ši žinia mus stipriai sukrėtė.
Šūviai prie bokšto kaskart vis stiprėjo ir tankėjo, o netrukus su švyturėliais ten skubėjo greitosios. Prie Seimo rūmų visi jautėme, kad ten vyksta tragiški įvykiai. Netrukus atvyko ir pirmieji tų įvykių liudininkai. Tarp jų buvo ir mūsų kraštietis, dabar jau šviesaus atminimo Rimantas Naprys. Iš jo išgirdau, kad tankai traiškė automobilius, šaudė į žmones, omonininkai visus be gailesčio talžė lazdomis.
Visi tekalbėjo, kad netrukus prasidės Seimo rūmų šturmas. Didžiulė minia ten susirinko ir pareiškė, kad niekur nesitrauks.
Šaltukas darė savo. Apie 2 val. nakties sulipome į autobusą pasišildyti, bet neilgam. Netrukus į autobusą įlipo vyrai iš Seimo apsaugos ir paprašė visų išlipti, nes šturmo atveju neaišku, kaip tankai elgsis su autobusais, kuriais apstatyti rūmai. Jie visi gali būti nustumti ir sulamdyti.
Laimei, šturmo nebuvo. Apie 5 val. ryte per radiją pasigirdo Mykolo Burokevičiaus komandos informacija apie naktinius įvykius ir Nepriklausomybės pabaigą. Esą netrukus vėl bus atkurta sovietinė santvarka. Šios žinios buvo kartojamos keltą kartų. Jų beklausydami ir sulaukėme ryto. Prašviesėjus su P. Gimžūnu ir V. Guoba išėjome pasižvalgyti po miestą, kaip jis atrodo po nakties įvykių. Pasukome prie radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje. Nemažai šio pastato langų buvo išdaužyta, stovėjo keletas tankų, aplinkui šmirinėjo kareiviai. Be stiklų buvo ir kai kurių aplinkinių gyvenamųjų namų langai. Kažkur suradome telefono automato būdelę, kur dar nebuvo nutrauktas ryšys su užmiesčiu. Paskambinome į Rokiškį, pranešėme namiškiams, kad mums nieko baisaus nenutiko, kad esame sveiki ir gyvi.
Autobusais užblokavome Seimo rūmus, ten išbuvome iki sausio 13 d. 15 val., t. y. iki tol, kol atvyko delegacija iš Maskvos aiškintis ir kalbėtis su Seimo valdžia apie tai, kad įvyko praėjusią naktį.
Mums buvo leista išvažiuoti. Tik apie Molėtus pradėjome atgauti pusiausvyrą. Grįžę tik per „Panoramą“ išgirdome, kiek daug Nepriklausomybės gynėjų sužalota.
Tokia atmintyje išliko Sausio 13-oji
Alfonsas KERAITIS
