– Kaip tapai „Auksinio proto“ vedėju Rokiškyje?
– Kai pradėjau žaisti, „Auksinis protas“ vykdavo kavinėje „Senas grafas“, o jį vedė Algimantas Šablinskas. Po to mus oficinoje priglaudė Rokiškio dvaras. Tuomet sulaukiau pasiūlymo pabandyti vedėjo pareigas. Pabandžiau – patiko. Supratau, kad vesti žaidimą man netgi smagiau, negu pačiam žaisti. Nebijau viešumo ir scenos. Kadaise sapnavau labai įdomų sapną. Jis man įstrigo į atmintį. Veiksmas vyko Juozo Miltinio teatre. Viskas puiku, spektaklis. Staiga suprantu, kad esu užkulisiuose ir mano eilė eiti į sceną. Jokios baimės nejuntu, išeinu į sceną, tekstą žinau, aktoriai priima puikiai. Staiga girdžiu Miltinį klausiant: „O kas čia toks?“ Girdžiu, kažkas aiškina, kad aš pavaduoju susirgusį aktorių. Miltinis tai priima ramiai ir tarsteli: „Gal ir nieko.“
Dabar galvoju – gal tai buvo pranašiškas sapnas, nes scena mane visada traukė…
– Su kokiais iššūkiais susiduri vesdamas „Auksinį protą“?
– Didžiausias iššūkis –teisingai ištarti svetimos kalbos žodžius, kartais tenka ieškoti jų transkripcijos.
– Ar Rokiškyje neslūgsta susidomėjimas šiuo žaidimu?
– Anaiptol. Šiuo metu Rokiškyje juntamas „Auksinio proto“ renesansas – sezoną pradėjo dvi komandos, o baigė šešios. Ypač smagu, kad tarp jų – net trys, suburtos jaunimo. Bet žaidėjų galėtų būti kur kas daugiau. Net jei neturite savo komandos, ateikite, galima prisijungti prie kitų.
Žinoma, prie šio žaidimo renesanso labai prisidėjo Andriaus Burnicko pergalė, taip pat žiniasklaidos dėmesys. Juk žaidžiant gyvai, galima laimėti kvietimus filmuotis televizijoje, o tada gal pasiseks kaip A. Burnickui – laimėti TV žaidimą.
– Iš Rokiškio dvaro oficinos jau išsikėlėte?
– Muziejui reikėjo vietos renginiams, parodoms, todėl mums teko pasiieškoti kitos erdvės. Maloniai sutiko priglausti J. Tūbelio progimnazijos direktorius Zenonas Pošiūnas. Tik niekaip nesulaukiame, kada jis pats suras laiko pažaisti.
– Kaip atsidūrei Rokiškyje?
– Esu iš šio krašto. Mano ankstyvoji vaikystė prabėgo Lukštų kaime. Tėvai nuolat keitė darbus ir prasidėjo „turnė“ po Rokiškio rajoną – teko gyventi Bagdoniškio dvare, Paliepyje, Konstantinavoje, mokiausi Panemunyje ir Pandėlyje.
Ryškiausias vaikystės atsiminimas – pirmoji žvejyba. Tuo metu man buvo kokie 6-eri. Pasiėmiau jaunesnįjį brolį ir išėjom žvejoti į Nemunėlio upę. Meškerės neturėjom – nusilaužėm lazdyno šaką, kabliuką išsilankstėm iš vielos, plūdę pasigaminom iš pagaliuko ir „užmerkėm meškerę“. Tuo metu tėtis grįžo iš darbo pietų ir pasigedo vaikų. Žmonės pasakė, kad matė mus einančius prie upės. Tėvas atlėkė, nusiramino, kad vaikai sveiki, gyvi, apžiūrėjo išradingai sukonstruotą kūrinį, pasakė, kad, deja, tokiu prietaisu žuvies nepagausi, ir pagamino tikras meškeres. Tai vienas iš šviesiausių mano atsiminimų, nes po poros metų tėtis tragiškai žuvo.
Baigęs vidurinę mokyklą, išvykau studijuoti į Kauną ir tapau radioaparatūros reguliuotoju. Teko tarnauti kariuomenėje. Tarnavau netoli Leningrado (Rusija), tuomet didmiesčiu vadinto. Kai tik gaudavau laisvadienį, iš karto važiuodavau į Ermitažą ir vaikščiodavau ten valandų valandas.
Po mokslų išvykau į Ukmergę ir daugiau kaip 20 metų dirbau gamykloje „Vienybė“ (dabar „Umega“). Bet ramus gyvenimas – ne man, visą laiką viduje kirbėjo noras kuo daugiau pamatyti, išgirsti, patirti. Smalsumas atvedė į Vilniaus firmos „Amopromo“ organizuotą darbo konkursą. Jį laimėjau ir tapau staklių reguliuotoju-inžinieriumi. Įvairių staklių teko pačiupinėti – nuo gręžimo iki lazerinio pjaustymo.
Darbo pakeitimas išėjo į naudą – prasidėjo kelionės į užsienį. Darbo reikalais apkeliautos visos kaimyninės šalys, taip pat – Suomija, Švedija, Vokietija, Šveicarija, Anglija, Tailandas, Taivanas.
– Kas labiausiai įstrigo iš tų kelionių?
– Iš tų kelionių – daug istorijų… Gal įdomiausias epizodas iš Taivano. Po ilgos kelionės paryčiais atsidūrėm sostinėje Taipėjuje. Vos kelios miego valandos ir aštuntą ryto ekskursija po miestą. Kodėl taip anksti? Pasirodo, priežastis paprasta: devintą valandą ryto keičiasi garbės sargyba Chiang Kai Shek mauzoliejuje ir visi užsieniečiai privalo tai pamatyti! Juokinga…
– Kaip susikalbi užsienio šalyse? Kiek kalbų moki?
– Moku rusų, anglų, vokiečių, susikalbu lenkiškai. Suprantu serbiškai ir čekiškai, bet šiomis kalbomis rašyti nemokėčiau, nežinau jų gramatikos.
– Kaip suprantu, Vilniuje neužsibuvai?
– Šešerius metus išdirbęs Vilniaus įmonėse, grįžau į Ukmergę, įmonę, gaminančią briketų presavimo presus. Dar septyneri metai prabėgo montuojant, paleidinėjant, derinant, remontuojant briketų presus visoje Europoje. Kelionės, svetimos šalys – visa tai pasakojimuose skamba nuostabiai, bet darbo komandiruotės tampa rutina, išsekina, pajunti ilgesį Lietuvai.
Esu iš tų žmonių, kurie negali ilgai būti svetur, širdyje buvo neramu ir prieš porą metų apsisprendžiau grįžti prie savo šaknų – į gimtinę, į Rokiškį.
– Kaip sekėsi įsitvirtinti gimtinėje?
– Iš pradžių neturėjau darbo, todėl ne tik „Auksinį protą“ vedžiau, dalyvavau ir įvairioje visuomeninėje veikloje, pavyzdžiui, padėdavau visuomeninei organizacijai „Tyzenhauzų paveldas“ puošti dvaro prieigas – ir nykštukus kūriau, ir girliandas kabinau. Prisijungiau prie Krošinskių pilaitės aplinkos tvarkytojų. Šiuo metu dirbu Rokiškio mašinų gamykloje.
Aurika AURYLĖ
Projektą iš dalies remia
