Akmenys nepritaikyti šiuolaikiniam turistui
A. Tumėnui atminti Jūžintų seniūnijoje prieš porą dešimtmečių pastatytas paminklinis akmuo. Tiesa, retas prie jo sustoja – juk paminklinis akmuo, kokių Lietuvoje pilna kone prie kiekvieno keliuko, pats savaime žinių apie asmenybę nesuteikia. Jūžintų seniūnijos buvusi seniūnė Audronė Baltuškaitė svarsto, kad daugelis žmonių, kūrusių Lietuvos valstybę, užmirštami, mokykloje apie juos nekalbama.
Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus specialistė Ieva Černiauskaitė sakė, jog dvare saugomas visas medžiagos apie A. Tumėną segtuvas – su šia asmenybe susijusios spaudos kopijos, informacija apie jo apdovanojimus, Danutės Blažytės straipsnis apie jį. „Tačiau iš esmės žinių mažoka. Medžiagos gerokai mažiau nei kitų panašaus svorio žmonių“, – sakė I. Černiauskaitė. Prieš porą metų Lietuvos centriniame archyve tarp Rokiškio savivaldos dokumentų ji rado A. Tumėno gyvenimo aprašymą. Anot istorikės, A. Tumėnas, mažai tyrinėtas. „Jis iki šiol lyg ir likęs šešėlyje, nors ne mažiau vertas nei kiti buvę premjerai Vladas Mironas, Juozas Tūbelis, teisininkas Mykolas Romeris“, – sakė I. Černiauskaitė. Ji svarsto, kad reikia atgaivinti jų atminimo vietas, paminklinius akmenis pakelėse. „Norisi, kad atsirastų išmanioji programėlė, norisi, kad tas akmuo „šnekėtų“, galbūt teatro aktoriai įgarsintų, pateiktų patraukliai, nes dabar jie nėra pritaikyti šiuolaikiniam turistui. Be to, norisi kalbėti ir apie turizmo plėtrą Rokiškio rajone“, – sakė istorikė. Ji yra parašiusi projektą Kultūros tarybai. Mat šiais metais minime ir M. Romerio, ir V. Mirono, ir A. Tumėno 140-uosius jubiliejus ir jų atšvęsti, esant šiandienos situacijai, neišeis, reikėtų kitokio – prasmingesnio – požiūrio.
Tėvai norėjo, kad sūnus būtų kunigas
„A. Tumėnas gimė 1880 m. gegužės 1-ąją, kai kur rašoma 13ąją, Kurkliečių kaime, Rokiškio apskrityje. Jo tėvai, Domininkas Tumėnas ir Rozalija Danytė, buvo neturtingi ūkininkai. Tėvai, sekdami anų laikų paprotį, norėjo, kad jų Antanas taptų kunigas. Tuo tikslu jį septynmetį nuvežė į Vilnių pas motinos jaunesniąją seserį. Atsirado gerų žmonių, kurie jai gelbėjo jį mokyti namie. Antanukas buvo gabus, išlaikęs egzaminus, buvo priimtas į Antrąją berniukų gimnaziją Vilniuje. Toliau jis ėjo tipišką vargano lietuviuko kelią į mokslą. Jau nuo trečios klasės jis ne tik mokinys, bet ir kitus moko, nes reikia uždirbti lėšų pragyvenimui. Gimnaziją baigė 1900 m. Ne iš karto apsisprendė, kuriuo profesiniu keliu eiti. Gavęs brandos atestatą, nuvyko į Varšuvos universitetą ir studijavo architektūrą. Architektūros studijos labiau pririša studentą prie nuolatinio darbo, nepalieka laisvo laiko uždarbiauti. Taip pat jos yra gerokai brangesnės ir studijų laikas ilgesnis. Gal dėl to A. Tumėnas, išbuvęs tik vienerius metus, grįžo į Lietuvą. Persigalvojo. Nutarė būti teisininku ir įstojo į Petrapilio universitetą. Lėšų stoka neleido nuolatos gyventi Petrapilyje ir pasišvęsti studijoms. Todėl jis paprastai gyveno Lietuvoje, pasiruošdavo egzaminams ir nuvažiavęs į universitetą juos išlaikydavo. Lygiagrečiai jis sudarydavo jaunų vyrų švedų grupes ir paruošdavo jas į kunigų seminariją. Taip beplušėdamas Antanas gavo teisininko diplomą 1905 m. A. Tumėnas, apsispręsdamas būti advokatu, nuėjo didžiausio pasipriešinimo linkme. Dera žinoti, kad jis turėjo įgimtą kalbėjimo ydą – stiprų mikčiojimą. Bet mikčiojantis advokatas – prastas advokatas, todėl A. Tumėnui kaip savo laiku graikui Demostenui teliko viena išeitis – nugalėti prigimtį. Demostenas savo kalbėjimo ydai panaikinti įsidėdavo į burną mažų akmenėlių ir, vaikščiodamas šniokščiančiais pajūriais, garsiai, aiškiai tardavo žodžius. Užsispyrusios pastangos buvo vaisingos. Demostenas tapo gražbylys. Nežinome, kokį metodą naudojo A. Tumėnas, bet kalbėjimo yda buvo nugalėta“, – citavo V. Vaitiekūną („Valios ir principų žmogus“, „Tėvynės Sargas“, 1948 m., Nr. 4, 288 psl.) JAV lietuvių visuomenės veikėjas Domas Jasaitis.
Jo iniciatyva – pamaldos lietuviškai
„Baigęs mokslus, A. Tumėnas grįžo į Lietuvą, advokatavo Zarasuose ir įsijungė į aktyvią lietuvių visuomeninę ir tautinę veiklą. A. Tumėno ir gydytojo D. Bukonto iniciatyva 1912 m. Zarasų bažnyčioje buvo įvestos pamaldos lietuvių kalba, o po poros metų įsteigtas katalikiškos „Saulės“ draugijos skyrius su biblioteka ir skaitykla. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas pakeitė A. Tumėno planus. Karo pradžioje įsteigus Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, A. Tumėnas tapo jos centro komiteto įgaliotiniu Zarasuose. 1915 m. rudenį jis pasitraukė į Petrogradą, dirbo to paties komiteto juridiniame skyriuje. Vėliau buvo pasiųstas į Voronežą. Čia susibūrė gausi lietuvių bendruomenė, veikė lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijos. Voroneže A. Tumėnas vedė žinomo pedagogo J. Kairiūkščio dukterį Janiną“, – tokius faktus pateikia istorikai.
Kandidatūrą siūlė ne kartą
1918 m. pavasarį A. Tumėnas grįžo į Lietuvą ir, paskelbus nepriklausomybę, buvo paskirtas Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento direktoriumi. Taip pat A. Tumėnas buvo įtrauktas į teisingumo ministro L. Noreikos vadovaujamą Vyriausybės komisiją Konstitucijos projektui rengti.
Iš istorinių archyvų žinoma, kad A. Tumėno kandidatūra į Vyriausybės vadovo postą pirmą kartą buvo pasiūlyta 1920-aisiais, tačiau ministru pirmininku A. Tumėnas tapo tik 1924 m., kai jį pasiūlė prezidentas Aleksandras Stulginskis. Kartu jis ėjo ir teisingumo ministro pareigas. A. Tumėno vadovaujama Vyriausybė laiku parengė ir patvirtino valstybės biudžetą, sėkmingai tęsė žemės reformą.
Palaidotas Austrijoje
„1924 m. Nepriklausomybės kovų savanoriams, bežemiams ir mažažemiams buvo išdalyta beveik 144 000 ha žemės. Skirstant kaimus, Lietuvoje daugėjo vienkiemių. Už nedideles palūkanas Vyriausybė ėmė teikti iš biudžeto kreditus savivaldybėms. Vyriausybė ir toliau rengė visos Lietuvos mokyklų tinklo projektą. Tačiau 1925 m. sausio 27 d. Ministrų Kabineto posėdyje A. Tumėnas pareiškė apie savo ketinimą atsistatydinti. Po to A. Tumėnas dirbo ir akademinį darbą. Nuo 1921 m. rudens Aukštuosiuose kursuose jis dėstė Lietuvos statutą, o po metų buvo pakviestas į kuriamą Teisės fakultetą. Kolegos ir studentai, kaip teigiama, A. Tumėną mėgo dėl jo principingumo, atsakingumo ir erudicijos. Kai krikščionių demokratų partijos ir tautininkų santykiai tapo įtempti, A. Tumėnas prezidento Antano Smetonos įsakymu iš universiteto buvo atleistas. Užsiimdamas privačia advokato praktika, A. Tumėnas tautininkų valdžios politikai niekada nepritarė ir iki pat 1940 m. išliko jų autoritarinio režimo opozicijoje“, – rašo Rokiškio muziejininkai.
Per stebuklą neištrėmė
Po Lietuvos okupacijos 1940 m. A. Tumėnas buvo tardomas ir per stebuklą nebuvo ištremtas. „Naciams okupavus Lietuvą, A. Tumėnas įsitraukė į vieningą antinacinį pasipriešinimą. Už tai naciai jį suėmė, bet A. Tumėnui pavyko ištrūkti. 1944 m. liepos 9 d. jis visiems laikams paliko Lietuvą. Tumėnai apsigyveno Vienoje. 1946 m. vasario 8 d. sustojo A. Tumėno širdis. Jis palaidotas Austrijoje, Bachmaninge. Ant kapo pastatytas kryžius su lietuvišku ir vokišku užrašu: „Čia laikinai palaidotas Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos katalikų akcijos pirmininkas advokatas Antanas Tumėnas, gimęs 1880 m. V 1 d., mirė 1946 m. II 8 d., ilgėdamasis Lietuvos ir nenustodamas vilties į ją grįžti“, – archyvuose atrastomis žiniomis dalijosi istorikė.
A. Tumėnas taip ir liko palaidotas Austrijoje. „Todėl, kad niekam nerūpi jo paskutinis noras atgulti Lietuvoje. Galbūt nebėra giminaičių, kas galėtų tuo pasirūpinti, bet tai turėtų būti valstybės reikalas“, – mano Krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis.
I. Černiauskaitės žiniomis, 2019 m. Bachmaninge iškilmingai atidengta atminimo lentelė mūsų parlamento pirmininkui įamžinti.
Projektą iš dalies remia
