– Grįžt į regioną šiais laikais labai nepopuliarus sprendimas. Bet jūs išdrįsote. Kodėl?
INDRĖ: – Dar studijuodama kineziterapiją susipažinau su Žydra. Ji man sužadino didelį susidomėjimą ir meilę šiai specialybei, todėl sulaukusi jos pasiūlymo atvykti dirbti kartu su ja Rokiškyje, labai rimtai į tai pažiūrėjai ir ilgai nesvarsčiau – apsisprendžiau palikti didmiestį ir grįžti. Taigi pagrindinė paskata ir buvo galimybė po studijų iš karto dirbti pagal specialybę ir realizuoti save šioje srityje. Aišku, buvo ir gimtinės trauka, ir visa kita, bet tai nebūtų manęs privilioję atgal.
JUSTINA: – Na, mano situacija visai kitokia. Tai nebuvo staigus sprendimas,
bet dabar galvoju, kad viskas taip dėliojosi, kad grįžčiau. Iš Kamajų išvažiavau, kai man buvo 15 metų. Dėl krepšinio. Ilgai žaidžiau profesionalų krepšinį, pastaruoju metu gyvenau Čekijoje, tačiau visuomet žinojau, kad karjera profesionaliame sporte – trumpalaikė. Traumos ir visa kita. Žaisdama krepšinį, be abejo, ir aš jų neišvengiau. Tai paskatino domėjimąsi kineziterapija. Dar žaisdama krepšinį baigiau studijas, o kai sezono pabaigoje patyriau rimtą kelio traumą, susimąsčiau apie sportininkės karjeros pabaigą. Aš, kaip kineziterapeutė, supratau, kad profesionalus sportas nėra palankus sveikatai, fizinis krūvis – labai intensyvus, nes visuomet reikalaujama rezultatų. Nesvarbu, ar tau ką skauda, ar traumą patyrei. Taigi baigiau profesionalios sportininkės karjerą ir grįžau į Lietuvą. Ėmiau dairytis kineziterapeutės darbo, kurį mėgstu ir išmanau. Taip atsidūriau Rokiškyje.
– Kaip dabar vertinate tokį savo sprendimą? Nesigailite?
INDRĖ: – Didmiesčiuose kineziterapeutų netrūksta, tarp jų didelė konkurencija, nes jų daug paruošia. Ir visi nori likti Vilniuje arba Kaune, todėl ten tikrai nėra lengva rasti darbą. Mažesniuose miestuose šios srities specialistų taip pat yra, tačiau mažiau, todėl daugiau galimybių susirasti patrauklų darbą. Baigusiam studijas jaunam specialistui tai labai svarbu. Todėl tikrai nesigailiu, juo labiau kad man čia labai patinka dirbti, jaučiuose savo vietoje.
JUSTINA: – Neslėpsiu, iš pradžių buvo streso ir baimės. Galvojau – kaip viskas čia bus, kaip jausiuosi nutraukusi krepšininkės karjerą, bet pradėjau dirbti pas Žydrą ir visos abejonės išsisklaidė. Dabar atrodo, kad viskas taip ir turėjo būti.
– Kaip supratau, kineziterapiją pasirinkote iš pašaukimo. Ar nenusivylėte pradėjusios realiai dirbti?
INDRĖ: – Iš aplinkos, tėvų nepatyriau jokio spaudimo rinktis vienokią ar kitokią specialybę. Iš pradžių galvojau apie veterinariją, nes labai norėjau padėti gyvūnams. O paskui pagalvojau, kad reikia ieškoti galimybių padėti žmonėms, taip mano gyvenime atsirado kineziterapija. Neapsirikau, šioje srityje atradau savo pašaukimą. Žinoma, būna dienų, kai viskas nesiseka, kai atrodo, kad nieko nemoku ir nesuprantu, bet atsikeliu kitą rytą, ateinu į darbą ir vėl viskas gerai. Kiekvienas žmogus individualus, nors problemos gali būti tos pačios, tačiau gydymo būdai – skirtingi. Atrasti kiekvienam pacientui individualų gydymo būdą – didžiausias mano darbo įdomumas. Kai atrandi, pritaikai ir matai, kad veikia – jausmas nepakartojamas. Toks džiaugsmas ir pasitenkinimas užplūsta, kad atperka visą nuovargį.
JUSTINA: – Visiškai pritariu Indrei dėl gydymo individualumo. Mes dirbame kaip komanda – aš užsiimu gydymu per judesį, Indrė – masažais. Taip viena kitą papildome, nes geriausias rezultatas – kai masažas derinamas su mankštomis, judesiu.
O kaip jaučiuosi baigusi krepšininkės karjerą ir pradėjusi dirbti? Jaudulio ir nežinomybės buvo. Juk profesionalaus sportininko dienotvarkė griežtai sudėliota: ryte ir vakare – treniruotės, savaitgaliais – varžybos. Jokio laisvalaikio. Jeigu netikėtai gauni laisvą sekmadienį, tai ilsiesi, nes kūnas būna labai pasiilgęs poilsio. Ir staiga – visiškai kitoks režimas, bet dabartinė dienotvarkė man ima labai patikti.
– Kuria kryptimi planuojate tobulinti savo gebėjimus? Juk kineziterapija – plati sritis.
INDRĖ: – Tikrai liksiu prie gydomųjų masažų. Ši sritis – man arčiausiai širdies. Rudenį, jei niekas nesutrukdys, planuoju mokytis Yumeiho terapijos metodo. Tai – japoniškas masažas, derinamas su judesiu. Labai noriu jo išmokti ir pradėti taikyti savo darbe.
JUSTINA: – Aš noriu dirbti gydydama per judesį. Manęs rudenį irgi laukia mokymai. Gilinsiuosi į Maitlano manualinę terapiją. Manau, kad kineziterapija tokia sritis, kurioje savo žinias turi nuolat tobulinti.
– Nors dirbate neseniai, bet jau spėjote susidurti su daugybe pacientų, įvertinti daug problemų. Ką galėtumėte patarti žmonėms, neabejingiems savo sveikatai ir savijautai?
INDRĖ: – Mano patarimas – judėti. Judesys yra pagrindinis vaistas nuo daugelio ligų.
JUSTINA: – Pritariu ir dar pridursiu – išmokite jausti savo kūną ir tai, ko jam reikia. Jeigu reikia poilsio, tą ir darykite, bet tai nereiškia, kad galima nuolat gulinėti. Net skaudant nugarą.
– Masažus visi mėgsta – nieko pačiam daryti nereikia, tik gulėti, o visas krūvis tenka specialistui. O štai judesys, mankštos, kurias nuoširdžiai rekomenduojate, – kas kita. Kai kam tai tikrai nepatiks.
JUSTINA: – Žinoma, yra žmonių, kuriems tai tikrai kelia sunkumų, kurie nemėgsta ir nenori mankštintis, bet yra ir nuoširdžiai dirbančių su savo kūnu, besidominčių, rodančių iniciatyvą.
– Kiek žinau, kol kas vyksta tik individualus darbas, pritaikant judesius kiekvienam pagal galimybes.
JUSTINA: – Taip, bet nuo rudens planuojame vesti vakarinius užsiėmimus grupėse – keletui žmonių. Tai sudėtingiau, nes kitokia specifika – turi stebėti ir sekti daugiau žmonių, kad jie taisyklingai atliktų pratimus, kad suprastų, ko reikalauju.
– O jūs pačios? Ar savo gyvenime taikote judesio terapiją?
JUSTINA: – Krepšinio nebežaidžiu, tik retkarčiais salėje pamėtau kamuolį. Dėl relakso, džiaugsmo. O šiaip ryte arba vakare sportuoju. Žinau, ko mano kūnui reikia, tą ir darau. Turiu palaikyti formą.
INDRĖ: – Nors ir ne taip nuoširdžiai, kaip Justina, bet ir aš sportuoju. Prieš porą metų atsitiktinai „radau“ tinklinį. Viename miestelyje pamačiau, kaip entuziastingai žmonės jį žaidžia, pradėjau ir aš. Dabar man tinklinis – kaip Justinai krepšinis.
– Ką tokios jaunos ir žavios merginos regione veikia laisvalaikiu?
INDRĖ: – Šiokiadieniais laisvalaikio neturiu – darbą baigiam 19–20 val. Tai pramogų nebesinori, norisi ramiai pabūti, kad tik niekas nekalbintų, nes jaučiuosi pavargusi. O savaitgaliais laiką leidžiu kur kas aktyviau, jei ieškai, visko, ko reikia, randi ir čia.
JUSTINA: – Aš irgi pramogų nepasigendu, o savaitgaliais įvairios veiklos netrūksta.
– Dėkoju už pokalbį.
