Rado vietą, kur nėra žiedadulkių
Iš Žemaitijos kilęs Ramutės tėtis buvo kariškis, mama jį atsikvietė į Aukštaitiją – Juodupę. Pirmąją klasę Ramutė baigė Aleknų kaime, vėliau tėvai persikraustė į Juodupę, šeimos galva įsidarbino „Nemuno“ fabrike, tačiau nesutarė su jo vadovu ir susirado darbą Panevėžyje, ten įsikūrė. Taigi Ramutė, baigusi 5 klases, turėjo palikti Juodupę. Tačiau į ją tėvai sugrįžo. Tiesa, gerokai vėliau. Po jų mirties Ramutei atiteko butas šiame miestelyje. Į jį moteris sugrįžta, nes šiame krašte liko jos pusbroliai ir pusseserės, pažįstami, bet keletą mėnesių per metus ji praleidžia Bulgarijoje pas pažįstamus arba Norvegijoje, kur gyvena sūnaus šeima.
Kodėl leidžiasi į kitus kraštus? Ji pasipusto padus, kai Lietuvoje ruošiasi pražysti beržai, alksniai ir lazdynai, mat moteris alergiška jų žiedadulkėms. „Pavasarį prastai jaučiuosi, tai lemia genetika. Į Lietuvą grįžtu, kai augalai nužydi. Prie Šiaurės jūros ir Atlanto vandenyno žiedadulkės neskraido, be to, ten oras pilnas druskų“, – netikėtas išvykimo priežastis vardijo pašnekovė. Taigi kurioziška situacija – dvi šalys padeda išvengti alergijos.
„Pusiau lietuviškai“
Šiais metais Velykas moteris praleido Norvegijoje. Kaip jos švenčiamos? Likus savaitei iki švenčių, vaikai paleidžiami atostogų, nuo didžiojo ketvirtadienio uždaromos gamyklos ir įstaigos, nebeveikia net maisto parduotuvės, kurios trumpam atveriamos tik šeštadienį, prieš pat Velykas.
Šeštadienį ant aukštų stiebų pakeliamos nacionalinės vėliavos, o ant palangių namuose pasirodo geltonai pražystantys narcizai. Jų pilna visuose patvoriuose. Ne paslaptis – jų sėklas platina žuvėdros. Geltona spalva laikoma simboline pavasario ir Velykų spalva dar ir todėl, kad norvegai būna pasiilgę saulės. Jie nemargina kiaušinių, valgo baltus. Tiesa, išmargintų įmanoma pamatyti, bet tik tuščių arba pagamintų iš plastmasės. „Mūsų šeima lietuviška, todėl ir Velykų stalas buvo pusiau lietuviškas, pusiau norvegiškas. Šeštadienį su visa šeimyna marginome kiaušinius, ruošėmės, kepėme tortą. Kadangi norvegai yra liuteronai, katalikiškos bažnyčios čia nėra, o liuteronų – neveikianti (nėra ją lankančių žmonių), todėl prie stalo sukalbėjome tik maldą ir padėkojome Viešpačiui už tokį turtingą ir skoningai papuoštą stalą. Jis buvo padengtas geltona staltiese, šalia torto pastatytas geltonų gyvų gėlių krepšelis. Anūkė Adrija, turinti ir meninių gabumų, papuošė besiruošiančių krauti pumpurus medžių šakeles, pamerkė jas į geltonai nudažytą vandenį, pati padarė ir pasodino ant palangės Velykų bobutę (kaip Lietuvoje). Tarp gausybės patiekalų buvo uždegtos trys geltonos spalvos žvakės. Daužėme margučius ir mergaitė kažkur pradingo – atėjo susiraukusi, mat nerado paslėptų kiškio dovanų. Teko aiškinti, jog mes lietuviai, ne norvegai, ne viskas turi būti taip, kaip Norvegijoje“, – sakė Ramutė.
Ramutė pasakojo nutikimą, kaip Olesundo muitinėje vienai poniai grįžtant namo margučių pilnas krepšelis vos nesukėlė problemų. Jį pamatęs, muitininkas suabejojo ir tik išklausinėjęs ir pačiupinėjęs margučius ryžosi praleisti moterį. Galutinai atlyžo gavęs dovanų lietuviškais raštais išmargintą kiaušinį. Patenkintas, iškėlęs margutį virš galvos rodė kitiems darbuotojams. „Visų nuotaika tapo gera, šypsojosi šalti norvegai, kurie tikrai nelinkę rodyti emocijų“, – pastebėjo Ramutė.
Bėgo nuo reketo
Kalbant apie emigrantus, ant liežuvio galo visuomet sukasi klausimai – kodėl ir kaip. Kodėl išvažiavo? Kaip įsikūrė?
Ramutės sūnaus Žygimanto istorija neeilinė. Jis į Norvegiją pasitraukė ne dėl pinigų trūkumo, netikusių valdžios ar darbdavių sprendimų, kuo dažnai skundžiasi emigravusieji. Kai jam tebuvo 16–17 metų, pradėjo gaminti ir pardavinėti mėsainius. Sekėsi, tačiau po kurio laiko jį ėmė reketuoti Panevėžio „berniukai“. Skaudžiausia, kad tai buvo klasės draugai. Jie laukdavo prie namų, prie automobilio. Teko sprukti. Žygimantas pasirinko Norvegiją. Ten visai atsitiktinai užeigoje sutiko jūreivį, išsikalbėjo. Naujasis pažįstamas pasiūlė įsikurti saloje esančiuose jo namuose, kurie tris mėnesius būna tušti, nes jis išplaukia į jūrą. Žygimantas priėmė pasiūlymą, įsidarbino žuvies fabrike.
Jo šeima gyventi į Norvegiją atvyko vėliau. Žmona Rasa – lietuvė. Dukra Adrija gimė Lietuvoje, būdama dvejų atvažiavo į Norvegiją. Dabar jai 11. Kartu gyvena Rasos sūnus iš pirmosios santuokos. Jis jau suaugęs.
Jie ten jau 20 metų, pasiėmę paskolą įsigijo nuosavą trijų aukštų medinį namą. Saloje gyvena tik trys kitataučių šeimos: dvi lietuvių ir viena vokiečių. Kiti gyventojai norvegai, dažniausiai jūrininkai.
Bėgantys metai keičia požiūrį?
Ramutės marti norėtų grįžti į Lietuvą, tačiau pristabdo vyras, nes jis išmoko kalbą, turi leidimą gyventi ir nuolat pasilikti Norvegijoje. „Subrendo – ėmė ilgėtis Lietuvos, pradėjo galvoti apie grįžimą sulaukus pensijos“, – pasakoja Ramutė. Šeima turėtų kur grįžti, nes turi žemės Kretingoje, Žygimanto galvoje sukasi mintys apie namo statybą tame sklype. Vasaros atostogas jie praleidžia Lietuvoje – aplanko gausią giminę, artimuosius, pasižvalgo po gražias vietas. Turi dar ir kitą misiją – Norvegijoje labai brangi kiauliena, tad čia jos nusiperka, išsirūko ir parsiveža.
Jaunimo ateitį regi svetur
Šeima namuose kalbasi lietuviškai. Visgi Žygimantas galvoja, kad vaikai, ko gero, pasiliktų Norvegijoje, nes Adrija lietuviškai kalba jau su akcentu, o Rasos sūnaus draugai – tik norvegai, Lietuvoje draugų neturi. Mergaitei jie buvo nupirkę kelialapį į vasaros stovyklą Lietuvoje, kad dar geriau pramoktų kalbos, bendrautų su lietuviais, bet ten ji nepritapo, po šešių dienų verkdama ėmė prašytis atgal. Priežastis – temperamentingi lietuviukai. „Norvegų vaikai labai ramūs, o mūsiškiai pešiojasi, prasivardžiuoja. Adrija irgi judri – toks jos lietuviškas temperamentas, bet…“ – prityla močiutė, lyg ir duodama suprasti, kad anūkės temperamentas ryškus tik būnant tarp norvegų.
Yra kultūrinių ir kalbinių skirtumų. Ten nepriimta vadinti močiute, bobute. Anūkė Ramutę vadina vardu. Mergaitė sunkiai derina linksnius. Moteris šypsodamasi pacituoja anūkės žodžius: „Ramute, kokia graži tavo chalatas!“
Kuo dar skiriasi lietuviai ir norvegai? „Mes kalbesni, norvegai neužkalbina, tik pasisveikina. Jie šalti“, – pastebėjo pašnekovė.
Tiltų ir vėjų karalystėje didžiausi priešai yra stirnos
Žygimantas gyvena vienoje iš Averoy komunos (pas mus ji vadintųsi rajonu) salų. Joje nėra parduotuvės, gamykla – tik gretimoje saloje, artimiausia bažnyčia stūkso už 25 km esančiame miestelyje. Adrija savo saloje draugų neturi, artimiausia draugė gyvena už trijų kilometrų, todėl norint susitikti dažnai tenka minti dviračiu. Tai nesunku, nes visos salos sujungtos tiltais. Jie gana aukšti, tad praplaukia burlaiviai ir kai kurie žvejybiniai laivai. Parduotuvėse ir vaistinė, ir paštas viename – kitose salose. Saloje niekas nerakina durų, tai padaro tik išvažiuodami atostogauti. Kieme lieka žoliapjovės, dviračiai… Didžiausi priešai yra stirnos, kurios peršoka tvorą ir nuėda tai, ką randa kieme – tulpes, medelius.
Kur namai?
Ramutei įdomu keliauti, nes, trylika metų išdirbusi medicinos sesele (yra baigusi Panevėžio medicinos mokyklą), ji įgijo gido profesiją, aplankė nemažai šalių, sutiko įvairių žmonių, kalba vokiečių ir rusų kalbomis, gali vertėjauti, neseniai parašė knygą „Kai aš buvau sesele“, ją pristatė Juodupėje, Pandėlyje. Jos gyvenimas sukasi ir Panevėžyje, ir Vilniuje, tačiau traukia grįžti ir į Juodupę, nes čia giminaičiai, prisiminimai apie švęstas Jonines, Antanines, Petrines… Ar išsipildys jos sūnaus svajonė grįžti į Lietuvą? Ar iš tiesų jaunimas liks Norvegijoje? Laikas parodys, kur kieno namai.
Projektą iš dalies remia
