Akmenų rojus
Daugiau nei dešimtmetį J. Baltakys lipdo akmeninį gyvenimą. „Visą gyvenimą mano akis pastebėdavo akmenis. Bet kol dirbau miškininku, nebuvo laiko jais užsiimti. O dabar ką veikti? Žmona išvažiuoja į darbą, aš – prie akmenų. Ji man nekomanduoja, o jei ir draustų, vis tiek neklausyčiau,“ – juokėsi iš neįprasto hobio akmenų karalius Jonas.
Nors medikei sutuoktinei vyro „akmeninė liga“ iš pradžių nelabai patiko, per daug metų teko prisitaikyti. „Sakiau, reikėtų jam sveikatą patausoti, saugesnio ir patogesnio automobilio norėčiau, bet jam galvoje tik akmenys…“ – suokalbiškai vyro gyvenimo būdą, jos tėvų sodybą pavertusio akmenų tvirtove, vertino Birutė.
Kiek akmenų Baltakių sodyboje, nė pats Jonas nežino. Dauguma jų – iškasti iš po žemių. Jonas pasakoja, jog labai seniai sodybos vietoje buvęs didžiulis akmenų statinys. Jį nugriovus, iškasta milžiniška duobė ir akmenys suversti. Kurie netilpo – sustumti į mišką. „Ši vieta labai akmeninga. Akmenų tiek, kad keliems mano gyvenimams užtektų. Jie vis dar „auga“ – po kiekvienos žiemos iš po žemių kyla ir kyla…“ – rodė pievoje iš po žolės vos matomus akmenis, kurių sodybos šeimininkas dar nečiupinėjo.
Pats – ir statytojas, ir gidas
Baltakių sodybos akmenys savaime nebūtų tokie įdomūs, jeigu ne emocingas istorijų pasakotojas. J. Baltakys žino (o gal ir pats prikuria) kiekvieno akmens „biografiją“. Sodybos prieigose, anot Jono, – ypatingas akmuo. „Pagal jį galiu pasakyt, kada lis. Akmuo rausvas, o trys dienos prieš lietų smarkiai papilkėja“, – porino Jonas. Kaimynas šalia – didelė vertybė, nežinia, kada ir kaip atsiradęs, jo paslapties, sodybos šeimininko pasakojimu, nepavyko iki šiol įminti net ne kartą sodyboje besilankiusiems mokslininkams. Vieni akmenys – šilti, kiti – šalti. Šį sodybos šeimininko pateiktą faktą iliustravo iš dangaus pabiręs sniegas: ant šiltų akmenų snaigės akyse tirpo, o kiti apsidengė sniegu.
Vedžiodamas po sodybą Jonas pasakojo, jog įdomiausi akmenys – su žmonių ir gyvūnų ženklais, bylojantys apie gilią senovę, kai akmuo buvo pagrindinė buities medžiaga. Ypatinga masyvių akmenų kolekcija: lyg krėslai, sostai, gultai, stalai. Kituose – gamtos palikti ženklai, vieni akmenys įaugę į kitus, saulėje spalvas keičiantys, žėruojantys lyg būtų iš aukso. Po dekoratyviniu krūmu paslėptas iš pirmo žvilgsnio paprastas akmuo. Bet sodybos šeimininkas paaiškina, kad jis – didelė vertybė. Sako, atkeliavęs ne iš žemės, iš Visatos. Labai nemėgsta šviesos, todėl šis juodulys paslėptas. „Svečiai iš Amerikos, supratę, koks tai retas eksponatas, prašė atskelti nors mažą gabalėlį. O šalia – vienintelis atsivežtinis akmuo iš Meldučių kaimo. Seniau kiekvienas kaimas turėdavo po ritualinį akmenį. Šis, forma primenantis vyrišką organą, pasakojama, stovėjo kaimo pakraštyje. Naktį ant jo pasėdėti ateidavo vaikų negalinčios susilaukti kaimo moterys. Pasakota, esą padėdavo“, – istorijas bėrė sodybos šeimininkas. Vienas akmuo, paguldytas prie nedidelio tvenkinuko prieš namą, galėjo gerokai papildyti piniginę. Jį pamatęs menininkas Jonui siūlė 5 tūkst. eurų, bet sodybos šeimininkas nepardavė.
Sodyboje yra „Mėnulio slėnio“ salelė: akmenys ir augalai, kuriuos derina pats Jonas. Sako, prie akmens būtinai turi augti kadagių.
Projektuoja, matuoja, derina
Jonas ilgai svarsto, kur kiekvieną akmenį padėti, ilgai derina spalvas, formas. Perkelti į norimą vietą kelių dešimčių tonų akmenį – ne žmogaus jėgos, o technikos darbas. Vien į kojų taką surikiuota apie 500 tonų akmenų. O grotai kai kuriuos akmenis teko skelti, kad „sulipdytų“ saugų įėjimą. Dalis masyvių akmenų surikiuoti vietoj tvorų, bet gali būti, kad kai kurie keliaus į kitas vietas, kai tik gims Jono galvoje naujų idėjų.
Pėdų takas – pažinti akmenį
Šią vasarą sodyboje, greta „akmeninio“ gėlyno, Jonas įrengė atrakciją – labirintą primenantį akmenų basų pėdų taką, padalintą į kelias dalis: pradžia – natūralia pieva, po to – eglių kankorėžiais, toliau – nedideliais akmenimis, stiklais ir ąžuolo lentelėmis. Sako, svečius labiausiai gąsdina stiklo šukių dalis, nors nė vienas kojų nesusižalojo, o vaikščiojimas ąžuolo dalimi sukelia juoką, nes basas pėdas labai kutena… Takas baigiasi atokvėpio ir apmąstymų salele, apribota stambių akmenų. „Vieta pamąstymams“, – sako Jonas. Šis takas turi svarbią misiją. „Noriu, kad juo eidamas žmogus geriau įsižiūrėtų į taką ribojančius akmenis, juos pažintų, paliestų, prisėstų“, – atskleidė tako idėją Jonas.
Iš akmenų – tvoros, gėlynai, statiniai
Baltakių sodyboje akmenys – ne tik puošybos, bet ir statybos pagrindinė medžiaga. Iš akmenų čia ir tvoros, ir gėlynų akcentai, ir keli statiniai. Masyvių akmenų grota, kurios sienas šią vasarą Jonas „išaugino“ beveik iki 3 metrų aukščio ir kurioje dabar labai mėgsta svečiai ir šeimos draugai pavakaroti, akmeninė alka, kuri, anot sodybos šeimininko, turi ypatingą aurą… Sako, joje pastovėjęs vanduo įgauna stebuklinių galių. Pavėsinės, net vėjyje nepaprastą muziką grojančios akmeninės gėlės, sumontuotos ant metalo virbų…
Etnografinėje sodyboje – ypatingos statybos
J. Baltakio rankos – ne tik prie akmens. Jam paklūsta medis ir metalas. Baltakių etnografinę sodybą Jonas stato nerdamas rąstus, vinių nenaudoja. Šiems laikams neįprastos statybos paslapčių Jonui teko mokytis ardant senovinius pastatus. „Baigiu įrengti etnografinį muziejų. Noriu, kad mano svečiai matytų, kaip gyveno ir kuo darbus dirbo ne ponai, o paprasti kaimiečiai. Eksponatų turiu labai daug. Į vidų dar neleisiu, nes nebaigta“, – ekskursijos ribas nustatė sodybos šeimininkas.
J. ir B. Baltakių sodyba šiemet rajono etnografinių sodybų konkurse laimėjo antrąją vietą. Gal būtų ir pirmoji, jei būčiau spėjęs viską baigti“, – svarstė Jonas. Jo galvoje – begalė naujų vizijų ir planų. Kas sodyboje po metų dar gims iš akmenų, nežino ir pats šeimininkas.
Projektą iš dalies remia
