Laura Mickevičienė: „Į Lietuvą sugrįžau, nes visada norėjau dirbti policijoje“

– Kur gimei, užaugai?

– Esu obelietė – ten gimiau, augau, pabaigiau mokyklą.

– Kaip išėjo, kad tapai policininke? 

– Visada žinojau, kad būsiu policininkė. Tiesiog žinojau. Stengiausi gerai pabaigti mokyklą, žinojau, koks turi būti mano elgesys, žinojau, kokio tikslo link einu. Baigusi mokslus Obeliuose, stojau į tuometinį Teisės universitetą. Daugiau į jokius kitus universitetus dokumentų nedaviau. Kai sužinojau, kad mane priėmė, pamenu, net džiaugsmo ašarų buvo.

– Kodėl išvykai į Angliją?

– Todėl, kad buvome jauni, norėjome savo buto, o prieš krizę, 2007 metais, butų kainos buvo didžiulės. Nusprendėme neimti banko paskolos, o pabandyti laimę Anglijoje. Kalbos nemokėjau. Bet tas neišgąsdino. Dirbau fabrike. Kaip ir daugelis mūsų tautiečių. Pirmą dieną nesupratau, kaip kas vyksta. Atrodė, niekada nieko neišmoksiu. Po darbo policijoje (iki emigruodama Laura dirbo Rokiškio komisariate – aut. past.) dirbti fabrike atrodė kaip kažkoks kosmosas. Bet viskas sekėsi neblogai ir greitai viską išmokau. Ir dirbti, ir kalbų. Ne vien anglų, bet lenkų bei rusų. Laikui bėgant keitėsi ir darbo pobūdis. Paskutinius dvejus metus dirbau auditore. Tai buvo nesunkus „popierinis“ darbas. Gyvenau ten septynerius metus. Dirbau tik vienoje darbovietėje, susiradau tikrai gerų draugų. Anglijoje gimė ir didžiausias turtas – dukrytė. Jai šiuo metu aštuoneri metukai, ji antrokė. Kai grįžome į Lietuvą, jai nebuvo nė ketverių, tačiau iki šiol ji labai gerai kalba angliškai. Namuose  tarpusavyje daug bendraujame anglų kalba, ji klausosi vien angliškos muzikos.

– Kada sugrįžai? Kodėl sugrįžai? Ar dabar jautiesi laiminga?

– Į Lietuvą grįžau todėl, kad norėjau dirbti policijoje. To labai ilgėjausi. Dirbti mėgstamą darbą – labai svarbu. Nusprendžiau palikti Angliją, jos drėgnus orus ir grįžti į mūsų gražiąją Lietuvą. Jau beveik penkeri metai gyvenu čia. Tikrai nesigailiu. Be abejo, ilgiuosi draugų Anglijoje. Turiu planų nuskristi ir juos aplankyti, bet tik tiek – kaip svečias. Tikrai didžiuojuosi tuo, ką dirbu, kur dirbu. Džiaugiuosi, kad turiu puikų kolektyvą ir tikrai esu laiminga 35-erių moteris.

– Koks buvai vaikas?

– Energinga siela, renginiai, dramos būrelis, orientacinis sportas. Spragi buvau, bet kartu žinojau, kad privalau nepadaryti gėdos tėvams, žinojau, kokius dalykus man reikia mokytis. Kiek save atsimenu, detektyvinius filmus žiūrėdavau. Labai įdomu buvo, o mėgstamiausi – „Senis“ ir „Džesika Flečer“. Žinojau, kad būsiu policininkė. Brolis Nerijus mokykloje irgi žinojo, kad bus chirurgas, dabar  jis – chirurgas. Mes šeimoje – keturi: Aidas, Raimondas Nerijus ir aš – jauniausia. Tėvai mums įdiegė vertybes – baigti mokslus, nori eiti į šokius, turi padaryti namų ruošos darbus, nuravėti daržus.

Mano Akvilė labai myli gyvūnus. Sako, nori būti veterinarė. Tačiau ji menininkė. Ji tokia ir  vaikiška, ir labai protinga. Namuose kalba angliškai, moralus man angliškai sako. Dažnai klausia, kodėl mes grįžom. Todėl, gali būti, išvažiuos studijuoti užsienin.

– Moralus už ką sako?

– Aš reikalauju tvarkos, bet jei aš pati ką nors palieku, atsistoja ir sako: „Na, lady…“

– Grįžusi į Lietuvą po užsienyje praleistų nemažai metų, ko ilgiesi?

– Pasiilgstu draugų, pasiilgstu laisvumo, gyvūnų gatvėse. Tik gamta ten nepatiko. Aš – vasaros žmogus, man reikia daug saulės. O pagyvenusi Anglijoje aš, kaip asmenybė, pasikeičiau. Juk viską pradėjau nuo nulio, įveikiau savo baimes, reikėjo sunkiai dirbti. Nors buvo baisu ir mest viską. Kita vertus, dabar valdau kalbas, turėjau galimybę pamatyti kitas šalis. O jei reikėtų vėl kažkur važiuoti? Nebijau nieko.

– Ar galiu vadinti tave Lietuvos patriote?

– Taip. Man Lietuvos gamta – viskas. Šis pavasaris,  ruduo buvo nuostabūs. Tik tie mūsų žmonės tokie… Dažnai bamba. Aš gyvenime esu susidūrusi su daug sunkių dalykų. Šiandien galiu pasakyti, kad svarbiausia yra šeima ir sveikata. O visų pinigų neuždirbsi, todėl džiaukis tuo, ką turi. O kai pats laimingas, ir žmonės aplinkui laimingi. Aš šiandien labai laiminga savo kolektyve, jaučiuosi savo vėžiose.

– Tavo darbas bausti. Vis tiek šypsaisi?

– Ginti – mūsų darbas, stengiuosi šypsotis rašydama protokolą. Būna, pabaru ir paleidžiu, bet aš esu principinga, darbu didžiuojuosi, niekuomet nerizikuočiau jo prarasti. Man svarbu, kad vaikui nebūtų gėda už mamą. Mes turime būti pavyzdžiu savo vaikams.

P.S. Mūsų su Laura pažintis buvo kurioziška, labai miela ir pirmoji tokia gyvenime. Tačiau joje – labai daug šios moters esybės. Išeinu važiuoti į darbą, ant automobilio lango raštelis – telefono numeris ir berods žodžiai „Aš jūsų automobilį nubraukiau, paskambinkit.“ Apžiūriu mašiną, nematau įbrėžimo. Skambinu, atsiliepia Laura. „Mes vis tiek turim nuvažiuot į draudimą užpildyt deklaracijų, aš kitaip negaliu“, – maždaug taip sako Laura ir, kol pildome tas deklaracijas, čia pat, automobilyje, tiek daug pasikalbam ne apie automobilius, bet … apie moteriškas paslaptis.     

Jie kuria kitokią Lietuvą

Praėjusio trečiadienio popietę Laura dalyvavo antikorupcinės praktikos forume „Aš neduodu kyšių“ modernaus meno muziejuje „Mo“ Vilniuje. Vienas jo svečių, lenktynininkas B. Vanagas, išreiškė pagarbą ir palaikymą pareigūnams. Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas dėkojo visiems policijos pareigūnams, kurie įrodė, kad galime gyventi kitaip, kad galime klausimus spręsti kitaip. „Stiprybės, kantrybės ir ištvermės. Tik mes galime kurti šviesesnę Lietuvą“, – forumo dalyviams linkėjo komisaras. Renginio metu tradiciškai apdovanojami korupcijai atspariausi policijos pareigūnai. Šiemet įvertinimo ir akcijos rėmėjų dovanų sulaukė 11 policijos pareigūnų ir darbuotojų iš visų apskričių. Tarp jų – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausioji patrulė L. Mickevičienė.

Projektą iš dalies remia