Asmeninio archyvo nuotr.

– Mane mokė ir Jūsų tėtis, ir mama, ir žmona. Visi – ypatingi, charizmatiški, intelektualai ir šiaip laisvi žmonės. Bet šį kartą daugiau apie Jūsų tėtį. Ar namuose jausdavosi, kad abu tėvai mokytojai? Gaudavot barti? Tikrindavo namų darbus? Ką iš vaikystės labiausiai prisimenat?

– Kiekvienas mano prasižengimas mokykloje būdavo raportuojamas tėvams, ir aš atsiimdavau savo dalį (nors ir buvau pirmūnas, bet toli gražu nuo drausmingo mokinio). Taip pat įsiminė sąsiuvinių krūvos, kuriuos tėvai parsinešdavo namo taisyti, bei kartais apsilankantys jų mokiniai. Su namų darbais man pagalbos nereikėjo, nes buvau pakankamai ambicingas ir stengiausi viską daryt pats. Mama juokdavosi, kad pagrindinis mano posakis ankstyvoj vaikystėj būdavo – „aš pats vienas“. Tad nuo pirmos klases buvo visiškas pasitikėjimas, kad mano namų darbų tikrint nereikia, ir buvau paliktas ramybėje. Taip pat atsimenu, kad dėl didelio pamokų ir užklasinės veiklos krūvio tėvus retai matydavau namuose: atsimenu net tokį metą, kai su broliu eidavom pietaut į restoraną (tuo metu gyvenom Šalia jo), nes mama neturėdavo laiko paruošt pietų. Tuo metu broliui buvo apie 5, o man apie 10 metų. Man dažnai tekdavo padėt broliui ruošti namų darbus.

– Pamenat, kaip tėtis naktimis versdavo knygas? Kažkokių detalių?

– Neatsimenu, kad tėtis butų vertęs knygas naktimis, bet vakarais, kartais iki vėlumos, ypač savaitgaliais, tai buvo jo pagrindinis užsiėmimas. Tiesą sakant, mes su broliu dėl to nelabai džiaugėmės, nes reikėdavo laikytis beveik absoliučios tylos, o televizorių žiūrėt beveik be garso. Aštuntajame dešimtmetyje ir devintojo pradžioje tėvai pusę vasaros praleisdavo Palangoje, apsistodavo pas tuos pačius šeimininkus vienkiemyje už miesto. Tad mama daugiausia laiko praleisdavo skaitydama, o tėtis galėdavo netrukdomas dirbt prie vertimų. Gauti užsakymus vertimams būdavo nelengva, tik vieną kitą tėtis gaudavo su klases draugo, kuris dirbo „Vagos“ leidykloje, pagalba. Taip pat ir knygų originalai – juos atsiųsdavo tėčio buvęs klases draugas (berods, iš Anglijos). Kai neturėdavo užsakymų versti, o į jo rankas patekdavo įdomi knyga anglų kalba, versdavo ją „į stalčių“. Bet svarbiausia, kad mama galėtų ją perskaityti. Beje, jį labai piktindavo vertimai į lietuvių kalbą ne iš originalo, bet iš rusų kalbos. Taip pat buvo absoliučiai nepriimtini žemo lygio vertimai iš anglų kalbos, pradėti devintajame dešimtmetyje (ir, žinoma, vėliau), spausdinti lietuviškuose žurnaluose (dažniausiai „Švyturyje“).

– Ar tėvai padarė įtaką renkantis profesiją, ar atvirkščiai – davė laisvę?

– Kai baigiau mokyklą, jie pasisodino mane ir pasakė, kad nuo šiol gyvenimo sprendimus turėsiu priimti pats, kad vėliau nieko nekaltinčiau dėl galimų nesėkmių. Jie taip pat pasakė, kad aš pats turiu pasirinkt, kur studijuoti, jie nesiruošia man patart (tik daug vėliau, jau baigęs studijas,  sužinojau, kad abu nepritarė mano pasirinkimui studijuot Kauno politechnikos institute – KPI). Beje, padarė išimtį – kategoriškai buvo prieš tai, kad tapčiau mokytoju!

– Pas Butėnus į namus rinkdavosi intelektuali Rokiškio publika, vietinė bohema? Ką prisimenat (biblioteka didžiulė, rodosi, buvo)?

– Vienu metu tėtis sudarė turimų knygų sąrašą. Tuo metu mūsų namų bibliotekoje jų buvo per 600, įskaitant daug prancūzų klasikos (Zola, Balzako ir Hugo rinktinės). Kadangi nuo vaikystes „rijau“ knygas, daugumą jų iš tėvų bibliotekos perskaičiau dar mokyklos laikais. Vėliau, kad atsirastų vietos naujoms knygoms, daug buvo padovanota mokyklos bibliotekai.

Tėtis buvo labai disciplinuotas ir preciziškas žmogus, absoliučiai ne bohemos charakterio (priešingai nei mama, kuri jaunystėje norėjo tapti aktore). Tad daugiausia tėvai bendraudavo su savo kolegomis ir kaimynais. Žinoma, jų antrosios pusės paprastai neturėdavo nieko bendro su mokykla: tarp jų buvo ir muziejaus darbuotojų, ir bankininkas, ir buhalteris, ir valdžios atstovų.

– Koks buvo tėtis? Jūsų akimis žiūrint? Kokie bruožai ryškiausiai atmintyje likę?

– Tėtis buvo gan griežtas. Bet tik tais atvejais, kai to nusipelnydavau. Tikriausiai žinot, jis buvo dainininkas, aktorius, ne tik mokytojas. Gal mažiau žinoma, kad buvo sporto entuziastas ir mano mokyklos laikais kasmet teisėjaudavo (kartais būdavo ir vyr. teisėju) rajono moksleivių lengvosios atletikos spartakiadoje. Jis taip pat mėgo gamtą. Tuo užkrėtė ir mane (aš iki šiol „nepasveikau“). Buvo entuziastingas turistas. Atėjus pavasariui ir ankstyvą rudenį su savo auklėtiniais eidavo į pėsčiųjų žygius po Rokiškio apylinkes. Mėgstamiausias maršrutas vesdavo prie Ruopiškio ežero.

Kadangi jo auklėtiniai buvo tik dvejais metais vyresni už mane, aš irgi būdavau paimamas į tuos žygius. Turbūt todėl pamėgau vaikščioti. Štai ir dabar rašau grįžęs po 11–12 km rytinio pasivaikščiojimo. Taip pat su kolegomis ir draugais tėvai išvykdavo prie Sartų ežero kelioms dienoms ar savaitei gyventi gamtoje, žvejoti, medžioti, virti žuvienę.

Yra dar vienas labai svarbus visai mūsų šeimai dalykas, daug ką lėmęs.  Nors to ir neklausėte, bet Birutė (Sauliaus žmona Birutė Švelnytė-Butėnas, tuometinėje Rokiškio E. Tičkaus vidurinėje dėsčiusi lietuvių kalbą – aut. past.) primygtinai siūlė papasakoti. Tėtis augo Kaune ir baigė „Aušros“ gimnaziją, studijavo Vilniaus universitete teisę, kol jis nebuvo vokiečių uždarytas. Po to dirbo Vilniuje. Artėjant sovietams, 1944-aisiais, tėtis, vengdamas būti paimtas į jų armiją, išvyko iš Vilniaus į Rokiškį. Kodėl į Rokiškį, nežinau. Gal atrodė, kad tai pakankamai nutolęs nuo Vilniaus užkampis, bus lengviau pasislėpt. Bet tikrai nenoriu įžeist rokiškiečių jausmų, nes pats čia gimiau ir užaugau.

Deja, po kelerių ar keliolikos metu KGB tai „iškasė“. Nuo to laiko jis nuolat buvo kviečiamas „pokalbių“. Dėl tos pačios priežasties neteko mokymo dalies vedėjo pareigų. Tai, žinoma, sveikatos nepridėjo. Atsiliepė ir man. Nežiūrint to, kad jau turėjau vietą aspirantūroj KPI, buvau priverstinai išsiųstas trejiems metams į Plungės dirbtinių odų gamyklą (reikėdavo 3 metus atidirbt „pagal paskyrimą“). Ten greit kilau karjeros laiptais. Po dvejų metų buvo numatyta mane paskirti viso gamybinio padalinio vadovu. Tačiau, kaip man neoficialiai buvo pasakyta, kompartijos sekretorius užprotestavo. Mat aš, anot jo, esu „nešvarus“. Pats jokių konfliktų su valdžia neturėjau, todėl buvo aišku, kad tai dėl tėčio. Prisidėjo ir tai, kad jo jaunesnis brolis, rusams sugrįžtant, pasitraukė  į Vakarus, po to į Kanadą, kur užsiėmė antisovietine veikla.

Neturėdavo valgyti, bet knygas pirkdavo

Prieš dvidešimt metų, J. Butėno 80-mečio proga, likus mėnesiui iki netikėtos jo mirties, rašėme, „kad vienoje iš jo studijų knygelių – M. Romerio parašas, žmonos klasės auklėtoja buvo Salomėja Nėris, vienas sūnus Amerikoje – biochemijos profesorius, o pats naktimis išvertė septynis solidžius romanus“. Ir tai tik kelios detalės iš spalvingos J. Butėno biografijos. „Jaučiu, kad degraduoju, nes neskaitau“, – tąkart  prisipažino mokytojas. Tuomet dar dėstė anglų kalbą J. Tumo-Vaižganto vidurinėje ir Rokiškio kolegijoje, nors turėjo ir lituanisto, ir teisininko diplomus.

Knygoms nuo darbų kartais nebelikdavo laiko. Kažkada J. Butėnas buvo surašęs namuose turimų knygų katalogą. Trys tūkstančiai jų. „Abu su žmona tokie patys – neturėdavome valgyti, bet knygas pirkdavome“, – tuomet pasakojo. Mėgstamiausi jo autoriai – Čarlzas Dikensas ir Maironis. „Maironis žinojo, ko norėjo. Ir Putinas, ir Sruoga“, – kalbėjome apie knygas – didžiausią gyvenimo aistrą. Dar tiksliau, ta aistra – vertimai iš anglų kalbos, kurią išmoko prestižinėje Kauno berniukų „Aušros“ gimnazijoje.

„Išgirdęs užsienio kalbos žodį – bandau jį dėti į „lentynėlę“, ieškoti atitikmenų kitose kalbose“, – žibėjo mokytojo akys pokalbiui pakrypus apie kalbas. Puikiai mokėjo vokiečių ir anglų, nesvetimos jam buvo lotynų, lenkų, slavų, prancūzų, ispanų, portugalų kalbos. „Vis tiek gražiausia lietuvių“, –  šypsojosi per tą pokalbį J. Butėnas. Prisipažino neretai mokytojų kambaryje draugiškai pataisantis netaisyklingai kirčiuojančius kolegas. Drastiškai, tiesa, nesielgdavo, taktiškai pamokydavo.

Pirmiausia studijavo teisę

Pirmiausia J. Butėnas baigė keturis kursus teisės studijų (vėliau universitetą uždarė). Paskui, galima sakyti, atsitiktinai atsidūrė Rageliuose, kur kelerius metus dėstė progimnazijoje lietuvių kalbą, istoriją, kūno kultūrą. Svajojo apie anglų kalbą. Kai Rokiškio mokytojus išvežė į Sibirą, jį perkėlė dirbti į mergaičių gimnaziją anglų kalbos mokytoju. 1945-aisiais jis įstojo į Pedagoginį institutą lietuvių kalbos specialybės (anglų nebuvo) neakivaizdinį skyrių ir baigė jį su pagyrimu. Tuo pat metu dirbo Rokiškyje švietimo skyriaus inspektoriumi, vėliau – vedėju, dėstė vokiečių kalbą. Galų gale Pedagoginiame institute atsirado anglų kalbos specialybė. J. Butėnas, žinoma, ją baigė. Su pagyrimu.

Romanais mokiniams nesigirdavo

Dar studijuodamas J. Butėnas su išversta Šarlotės Brontės „Širle“ kreipėsi į „Vagos“ leidyklą – svajojo ten dirbti. Vertėjauti priėmė po penkerių metų. Taip buvo išleisti septyni romanai. Pirmasis – A. Silitau „Durų raktas“ 1966-aisiais. „Ten net truputį sekso buvo“, – šypsojosi vertėjas. Vėliau lietuviams jis pateikė Tekerėjų, Mereditą, R. P. Voreną, 1987-aisiais – Roberto Braitono „Kamertonus“. Iš viso skaičiavo išvertęs 6 tūkst. 500 puslapių – visus romanus pats atspausdino mašinėle naktimis. Ilgiausiai – porą metų – užtruko prie Č. Dikenso „Pikviko klubo užrašų“. O kiek mokėjo? Po rublį už puslapį. Romanui pasirodžius, paprastai gaudavo dešimt egzempliorių. Išdalindavo draugams. Mokiniams romanais nesigirdavo, tačiau gimnazijos muziejuje yra „jo kampelis“.

Be plaukų ir su didelėmis ausimis

Londone gyvenanti J. Butėno anūkė Meda Butėnaitė, paprašyta prisiminti senelį, iš pradžių sakė, kad pirmasis prisiminimas apie tai, kaip visi juokėsi, kad ji maža buvo visai kaip senelis – be plaukų ir su didelėm ausim.

„Pas senelius praleisdavau beveik kiekvieną vasarą. Arba Rokiškyje, arba Bradesiuose prie Sartų. Senelis buvo griežtai geras. Pamenu, kai Rokiškyje apsistodavau, miegodavau jo kabinete. Kai pas jį mokiniai ateidavo iš ryto, apie ilgesnį pamiegojimą jokių kalbų nebūdavo. Darbas yra darbas, tad lėkdavau iš ten su visa patalyne, jokių „mano anūkėlei reikia pamiegoti“, – šypsojosi Meda. Senelis stengdavosi ją išmokyti bent vieną anglišką žodį per dieną. Manau, kad paveldėjau poliglotizmą iš jo, nes kalbu beveik penkiomis kalbomis“, – sakė anūkė. Kadangi beveik visa jos šeima – mokytojai, Meda nesistebi, kad vienas iš mėgstamiausių jos darbų, kai gyveno savo vyro gimtinėje Brazilijoje, – mokyti anglų kalbos. „Manau, senelis didžiuotųsi manimi“, – svarstė anūkė. Jai iš vaikystės įstrigo tai, kad senelis kasdien duodavo pinigų ledams ir girai, tai buvo šventas reikalas. „Pamenu ir jo žalią „žigulį“. Labai prižiūrėdavo. Tik Bradesiuose leisdavo palaikyt vairą. Jam patikdavo disciplina ir tvarka, bet kartu ir labai rūpindavosi. Nepraleisdavo nė vieno gimtadienio, visada visos trys seses gaudavom po atviruką ir pinigėlį“, – prisiminė Meda.

Senelis ją visada vesdavosi maudytis į „Rokiškio balą“. „Nežinau ežero pavadinimo, nes senelis ir tėtis jį taip vadindavo. Ten išmokau plaukti, nes įmesdavo į vandenį ir liepdavo plaukti. Visada  Rokiškyje jausdavausi puikiai, nes didžiuodavausi, kad mano senelį visi pažįsta ir gerbia“, – sakė Meda.

Projektą iš dalies remia

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
2 Komentarai
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Gražina
Gražina
2020 27 sausio 13:43

Atsimenu labai gerai mokytoją J.Butėną,jo nuostabiai malonią žmoną mokytoją B.Butėnienę.Atsimenu ir sūnų Saulių,su juo mokėmės paralelinėse klasėse,na žinoma ir mažąjį sūnelį Taurą,tačiau apie jį nieko nerašo,o kur gi jis.Labai geri nuostabūs mokytojai buvo.Mane mokino nuostabūs mokytojai Petruliai,Pugžliai,Šinkūnas,Stakėnai,Vajega,Pažūsis,Chimelevskis,muzikos mokytojas Stundys ir dar daugelis kitų mano mokytojų.Šiandien aš juos visus prisimenu su pagarba,nes jie tikrai mylėjo mus ir suprasdavo,o mes vaikai būdami juos labai gerbėme ir jei pažymį gaudavom prastesnį niekada negalėdavom pasakyti tėvams,kad neteisingai įvertino,nes tėvai būtų nubaudę,Tekdavo pasilikti po pamokų (šias laikais nebereikia,nes nemoka pinigų) nori nenori,mat mokytojas neskaičiuodavo savo laiko ir pinigų o norėdavo,kad suprąstum ir išmoktum,net pakviesdavo į… Skaityti daugiau »

Valdimieras
2020 27 sausio 10:03

Laba diena. Puikiai pamename Mokytojus Butenus.

Rekomenduojami video: