Į istoriją – ne iš reikalo
Vokietijos firmoje svarbias pareigas užimantis uteniškis penkiasdešimt devynerių P. Stumbrys – mūsų krašto žmogus, gimęs ir užaugęs šalia Notigalės pelkės. P. Stumbrio gimtinė ir Notigalės pelkėje žuvusių partizanų gyvenimai artimai susiję per giminės istoriją. Nuo vaikystės Povilui širdin įsirėžė tetos Vandos Stumbrytės posakis: „Mūsų meilės atgulė ant Pandėlio grindinio“, nes žuvo daug jaunų, šeimas kurti besirengusių vietos vyrų. O Povilo tėvelis, šviesaus atminimo Povilas Stumbrys, buvo šių tragiškų įvykių liudininkas.
Pasak P. Stumbrio, Salagalių kaimą anksčiau net vadino Stumbryne, nes ten gyveno vien Stumbrių šeimos. Ir aplinkinių kaimų bendrapavardžiai buvo iš to paties lizdo – tolimesni ar artimi giminės. Jo tėvas vaikystėje sūnui yra pasakojęs Notigalėje žiauriai nužudytų ir išniekintų partizanų istorijas, buvo nuvedęs ir parodęs, kur būta žeminės. Bet tėvo pasakojimai buvo tarsi puse lūpų. Sovietmečiu žmonės bijojo atvirai kalbėti apie sovietų vykdytas represijas, nes galėjo skaudžiai nukentėti. „Net pirmaisiais Nepriklausomybės metais tėvelis kiek privengdavo šios temos, nors kalbėdavo jau atviriau. O kai Lietuva įstojo į NATO, tada atsivėrė. Tik gaila, kad tas laikas nebeilgai truko, tėtis mirė“, – pasakojimą apie vaikystėje prikibusį istorijos užkratą pradėjo P. Stumbrys. Jaunų vietos partizanų tragiška istorija P. Stumbriui tapo antruoju gyvenimo varikliu.
Kas tas keturioliktasis partizanas?
Kam jam, daugybę metų aukščiausias pareigas valstybės ir privataus verslo įmonėse užėmusiam, o dabar kelerius metus vokiškame versle sėkmingai besisukančiam kraštiečiui, reikia šito galvos skausmo? P. Stumbrys sako, jog istorija – jo hobis, kuriam negaila nei laiko, nei jėgų. „Kartą stebėjau, kaip prancūzai elgiasi su savo istorija: atkasė kelių šimtų metų senumo palaikus, ekspertai ištyrė, identifikavo, kokie asmenys buvo palaidoti. Tada pagalvojau: „O kodėl gi mes, lietuviai, iki šiol negalim nustatyti, kas buvo tas 14-asis partizanas, KGB žiauriai nužudytas ir išniekintas su kitais? Labai tikiuosi, kad pavyks išsiaiškinti ne tik jo tapatybę, bet ir išdavikus, išdavusius partizanus“, – dėstė pašnekovas.
Po archyvus
Didelis darbas atliktas naršant KGB bylas, įrašus Ypatingajame Lietuvos archyve. Čia, sako P. Stumbrys, kartais akys net kvadratinės tampa pamačius, kad, slepiant pėdsakus, Atgimimo išvakarėse dalis įrašų saugumiečių buvo tiesiog išpjauti, kartais net trečdalyje lapo – skylės. Tačiau, kaip sakoma, lašas po lašo…
Pasak pašnekovo, gretinant rastus duomenis, liudytojų pasakojimus ir faktus „lipdosi“ vientisas vaizdas. Nors dalies dedamųjų, galinčių tapti neginčijama tiesa, dar kiek trūksta. „To meto liudininkų vis mažiau. Bet dar yra gyvų, anuomet buvusių 10–12 metų ir prisimenančių ar iš tėvų girdėjusių Notigalės partizanų tragišką istoriją. Labai noriu, kad šią istoriją žinantys žmonės jos nenusineštų į kapus, o perduotų mums, kad galėtume papildyti ir įamžinti kovotojų už laisvę gyvenimus“, – vylėsi P. Stumbrys.
Išdavikas – vietos mokytojas?
Kraštietis P. Stumbrys, besidomintis dvylikos partizanų žūties Notigalės pelkėse aplinkybėmis, apsilankė Ypatingajame Lietuvos archyve. Ten, nagrinėdamas LTSR MGB Rokiškio apskrities operatyvinius dokumentus, pastebėjo, kad tuometinių sovietinių saugumo struktūrų užverbuotas agentas Paukštelis. 1946–1947 m. jis įvykdė ne vieną išdavystę, kurios metu buvo suimti ar žuvo Rokiškio kašto laisvės kovotojai.
Kas buvo tas agentas Paukštelis, kokia jo pavardė? Lietuvos Atgimimo išvakarėse dalis operatyvinėse bylose užfiksuotų agentų, išdavikų pavardžių kruopščiai pašalintos buvusių saugumiečių peiliuku. Tyrinėtojo žiniomis, amžininkai minėdavo netoli Notigalės pelkės buvusioje mokykloje mokytojavusio mokytojo Jakubkos pavardę. Vėliau archyviniuose dokumentuose rasta agento Paukštelio skyrimo vieta į Vilkelių pradžios mokyklą. Šis mokytojas, pasak amžininkų, buvo įgijęs partizanų pasitikėjimą, tačiau po Notigalės partizanų žūties 1946 m. skubiai dingo iš mokyklos. Tų metų gruodžio 12-osios rytą kautynėse su bendromis MVD Rokiškio ir Kupiškio karinių įgulų pajėgomis, skyrių operatyvinių grupių čekistais ir stribais žuvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos vadai Jonas Šiupinys-Bermontas, Juozas Mikėnas-Žvirblis; partizanai Feliksas Blažys-Meškiukas, Ignotas Blažys-Batiuška, Jonas Bronislovas Kaunietis-Joniukas, Petras Kaunietis, Bronislovas Naujikas-Žiogelis, Julius Puluikis-Auksaburnis, Jonas Viduolis-Meškis, Juozas Zoluba-Šturka, Vladas Žalkauskas-Astras, Austrijos pilietis Stefanas Hofmanas-Jumba. Iš viso dvylika laisvės kovotojų.
Žuvusiųjų kūnai buvo niekinami Panemunėlyje, dalis Skapiškyje, vėliau Pandėlyje. Išniekinti ir sukapoti dalimis, kūnai buvo sumesti į tris šulinius prie senojo Pandėlio akmeninio malūno. Šuliniai buvo sulyginti su žeme. Panemunėlio, Skapiškio, Pandėlio krašte gyvenusios šeimos neteko artimųjų, giminių, pažįstamų, merginos – mylimųjų. „Tik akys ir širdis nesiraukšlėja“, – pridūrė P. Stumbrys, pasakodamas partizanų neišsipildžiusias meilės istorijas, kurias iki šiol širdyje nešiojasi Notigalės apylinkių žmonės.
Sovietmečiui pasibaigus, iš šulinių iškeltos keturiolikos žmonių palaikų dalys. Teismo medicinos ekspertas tada pastebėjo vieno partizano kaukolėje pjovimo pjūklu tris žymes, dalis kaukolės buvo nupjauta. Jis konstatavo, jog šalia nužudytų pelkėje partizanų į šulinį buvo įmesti ir žiauriai nukankintų dviejų laisvės kovotojų kūnai. Tarp nužudytųjų – ir austrų karo lakūno palaikai.
Iš kur austrų lakūnas?
Partizanų Juozo Bulovo-Ikso, Antano Bulovo-Budrio, Jono Bulovo-Vėjo brolis Adolfas Bulovas pasakojo buvęs Notigalės pelkėje ir bendravęs su austrų lakūnu partizanu S. Hofmanu. Šis vokiečių SS karo lakūnas buvo pašautas ties Leningradu (Sankt Peterburgu) ir paimtas į karo belaisvių stovyklą, iš jos pabėgo. Pasakota, kad jis labi mylėjo savo žmoną, su ja turėjo vaiką. Aldonos Stumbrytės-Gelūnienės pasakojimu, karo metais kaimiečiai slėpėsi bunkeriuose, pareidavo į namus gyvulių pašert. Kartą jos tėvas, ryte grįžęs į namus, mato – vokietis iš jo augintų vištų verda sriubą. Tėvas mokėjo truputį vokiškai, su kareiviu pasikalbėjo, išsiaiškino, iš kur šis atsiradęs. Taip austrų lakūnas pateko pas Notigalės partizanus. Liudininkai prisimena, kad lakūnas mokėjo labai gražiai groti lūpine armonikėle ir kėlė šypseną jo labai minkštai tariamas „l“ garsas. Austrijos karo lakūnui nelemta buvo susitikti su šeima. Jis žuvo kartu su kitais.
Bendraminčių, tarp jų ir Obelių laisvės kovų istorijos muziejaus vadovo Valiaus Kazlausko, talkinamas P. Stumbrys užčiuopė daug Notigalės partizanų istorijos detalių. Jam pavyko nustatyti austro lakūno gyvenimo faktų: gimimo vietą, metus. Pernai susisiekęs su Austrijos istoriku, besidominčiu karo istorija, P. Stumbrys gavo pažadą rasti žuvusio lakūno giminių, nuotraukų bei organizuoti jo susitikimą su lakūno gimine. „Išsiunčiau daug žinučių, atsakymo kol kas neturiu. Gal kad šventinis periodas buvo. Tikiuosi, pavyks. Lakūno nuotrauką pavyko gauti atsitiktinai: vieno miestelio lentoje buvo kelių su karo istorija susijusių asmenų nuotraukos, tarp jų – ir su partizanais žuvusio Hofmano, turėjusio pravardę Jumbo. Spėjama, kad tai žmonos Julijos ir jo gimtojo miestelio vardų samplaika.
Idėja – dar tik vystykluose
P. Stumbrys gyvas idėja: tragišką Notigalės partizanų istoriją susieti su šios vietovės gamtinėmis ypatybėmis – pastatyti apžvalgos bokštą, iš kurio atsivertų 12 ežerų bei telmologinis draustinis – viena įspūdingiausių ir rečiausių aukštapelkių Rytų Aukštaitijoje. Sako, darbinis bokšto pavadinimas „Laisvė, kova, meilė“ atspindi idėjos tikslą ir apjungia tris svarbiausius šios istorijos taškus: kovodami už laisvę paaukojo savo gyvenimus, mylimosios neteko savo išrinktųjų dėl jų atsidavimo tėvynei.
Mintis statyti apžvalgos bokštą kilo per giminių ir bendraminčių susiėjimą Degenių kaime, Povilo brolio sodyboje. Šiame kaime užaugęs Arvydas Šarka, dabar dirbantis Nacionalinėje žemės tarnyboje, pasisiūlė dovanoti tam reikalingą žemės sklypą, giminaitis fotografas Virginijus Stumbrys turi Notigalės apylinkių nuotraukų kolekciją, Povilo dukterėčia suvedė dėdę su Dailės akademijos studentais, kuriuos sudomino toks diplominio darbo projektas. „Iš Vokietijos telefonu bokšto nepastatysi, be to, tai labai ilgas ir kruopštus procesas. Dar nežinau, nei kokio aukštumo apžvalgos bokštas turėtų būti, nei jo vizualizacijos, nei darbų sąmatos. Bet idėja gyva, pradžia yra, tikiuosi, bus ir bokštas, o Notigalė taps turistų ir istorijos mylėtojų traukos objektu. Su Rokiškio krašto bendruomenės, kraštiečių ir prisidėti galinčių verslininkų bei institucijų pagalba.
Prašo atsiliepti
Notigalės partizanų istorija sergantis P. Stumbrys turi sukaupęs daugybę faktų, detalių, liudijimų ir patvirtinimų buvus išdavikų, tarnavusių sovietų represinėms struktūroms. Tačiau tam dar reikia įrodymų. Sako neseniai gavęs svarbių duomenų, kuriuos viešinti dar kiek anksti, bet jie gali turėti labai reikšmingos įtakos dėliojant tragiškos istorijos mozaiką.
Pagal KGB įrašus, 1946 m. gruodžio 12 d. nužudyta 12 partizanų. Tačiau indetifikuojant partizanų palaikus paaiškėjo, kad šuliniuose užkasta ne 12, o keturiolika. Keturioliktasis partizanas žinomas. Tai iš apsupties žiedo prasiveržęs Balys Jasiūnas, neaiškiomis aplinkybėmis netrukus sučiuptas, nužudytas ir užkastas kartu su sušaudytais partizanais. Kas yra 13-asis, kurio galva supjaustyta pjūklu ir kūnas užkastas drauge, kol kas mįslė. P. Stumbrys prašys Pandėlio seniūno, kad paminklinėje lentoje būtų perrašytos žuvusiųjų pavardės, 13-ąjį partizaną įvardijant kaip kol kas nežinomą.
Istoriją tyrinėjantis P. Stumbrys užsibrėžė nustatyti ir keturioliktojo Pandėlio senosiose kapinėse palaidoto partizano tapatybę, nes keturiolika partizanų žymi trylikos pavardės (vienas ir tas pats asmuo įvardytas du kartus – pavarde ir slapyvardžiu).
Todėl jis prašo žmonių, mačiusių, girdėjusių ar iš tėvų, artimųjų pasakojimų, prisiminimų žinančių apie 1946-aisiais Pandėlyje ir aplinkiniuose kaimuose suimtus, nukankintus partizanus, kurie galėjo būti išniekinti, įmesti į šulinį kartu su Notigalės pelkėje žuvusiais partizanais. Kraštietis norėtų, kad atsirastų dar viena knyga apie pokario didvyrius su dar viena, iki šiol neįminta paslaptimi.
Su Povilu Stumbriu galite susisiekti tel. +370 622 62 717, el. p. pstumbrys@gmail.com.
P. S. Rengiant straipsnį atsiliepė Pandėlio seniūnijos ūkininkas Virginijus Putka, Notigalėje nužudyto partizano Juliaus Puluikio-Auksaburnio sūnėnas, turintis reikšmingų šios istorijos dokumentų. O vasario 13 d. P. Stumbrys pasidalijo gera žinia: Dailės akademijos studentai pradeda apžvalgos bokšto projektavimo darbus ir teritorijos analizę.
Turi Dievo dovaną
Valius Kazlauskas
Obelių laisvės kovų istorijos muziejaus vadovas
Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenimo akiratyje atsirado toks charizmatiškas ir istorija sergantis žmogus, nuoširdžiai dirbantis be jokio atlygio, tiesiog degantis iš vidaus. Su Povilu, kaip istorijos tyrinėtoju, susipažinau tik pernai lapkrityje. Nors jis Obelių spirito varyklos vadovu dirbo nuo 2012 iki 2017 m., bet tekdavo bendrauti tik kaip su šios įmonės labai iškalbiu, organizuotu vadovu. Povilui iš vaikystės žinoma Notigalės partizanų istorija, ši tema jo tėvų namuose visada būdavo paliečiama. Pradedi su juo kalbėtis ir suvoki – jam partizanų istorijoje nėra nežinomų epizodų. Tai patirta vaikystėje ir sužinota vėliau. Pas jo tėvus ateidavo kaimynas, buvęs stribas, prisidėjęs prie partizanų pjaustymų. Tėvui kartą užsiminus apie laisvės kovotojų kapojimus, šis pabėgo.
Povilas turi Dievo dovaną. Jis stebėtinai geba gamtą ir istoriją apjungti, negali nesistebėti, kaip lengvai jam atsiveržia žmonės, pasakodami tragiškų įvykių liudijimus. Po mūsų pažinties jam patariau nuvykti į Lietuvos ypatingąjį archyvą. Išlavintą loginį mąstymą turintis Povilas neįtikėtinai greitai sudėliojo rastus Notigalės tragedijos faktus, sugretino su Rokiškio archyvo medžiaga, amžininkų liudijimais ir padarė išvadas. Kad ir nužudyto austrų lakūno… Jei ne Povilas, kažin ar kada būtų pavykę rasti jo biografijos faktų ir nuotrauką, o jam pavyko. Prie jo paieškų prisidedame mes, sąjūdiečiai, ir Kupiškio rajonas, bet daugiau kaip valdininkai, dabar dirbantys, kaip sakau, už atlyginimą, per 30 Nepriklausomybės metų gal kiek pavargę… O jis dirba iš idėjos ir yra tarsi šviežias istorijos gurkšnis. Paskui tokius žmones reikia sekti… Tikiu, kad pavyks įgyvendinti jo idėją – Notigalėje pastatyti apžvalgos bokštą, nustatyti neidentifikuoto partizano tapatybę ir taip į visumą sujungti gamtos unikalumą ir tragišką partizanų istoriją.
Projektą iš dalies remia
