Svaiginantis istorinių faktų ir fantazijos kokteilis
Turbūt visi yra patyrę, ką reiškia kokiame nors istoriniame objekte klausytis nuobodžiai dėstomų faktų, datų, giminių istorijų ir pan. Net atidų klausytoją gali ištikti žiovulio priepuolis, ką jau kalbėti apie mažiau kantrius.
Todėl latviai, bent jau ten, kur buvome mes, net nesileidžia į tokius turistų išbandymus – pasiūlo kur kas labiau svaiginantį fantazijos, istorijos ir faktų kokteilį. Emociškai labai paveikų, smagų, nors garsusis Rokiškio krašto muziejaus istorikas, o ir šiaip ryški miesto asmenybė Giedrius Kujelis galbūt pašiurptų nuo jo skonio.
Bet kas kam tinka. Man – nesu istorikė – emocinis turizmas, kaip jį pati sau tyliai pavadinau, pasirodė labai patrauklus.
Pagalvojau, kad Rokiškiui trūksta tokių legendų kūrėjų, nors yra nemažai žaliavos joms rastis. Pavyzdžiui, Rokiškio dvaro menėje krosnį puošianti šikšnosparnio skulptūrėlė. Kodėl ji čia? Kuo ji siejasi su grafais Tyzenhauzais? Ką ji reiškia?
Manau, latviai ilgai netrukę sukurtų įspūdingą legendą.
Arba daug kam girdėti gandai apie paslaptingą požemį, jungiantį dvarą su bažnyčia, ne vienam vaikystėje kaitinusį vaizduotę.
Visos tokios legendos ir pasakojimai, ypač turintys šiurpoką prieskonį, turistams daro įspūdį ir išblaško sausų faktų nuobodulį. Todėl savo įspūdžius apie kelionę po senąsias Latvijos Žiemgalos pilis, parkus ir dvarus pateikiu tokiu stiliumi, kokiu jie buvo pristatyti mums.
Kuoknesė: nuo šamo iki Likimo sodo
Pirmoji mūsų kelionės stotelė buvo Kuoknesėje – gyvenvietėje Latvijos pietuose, į rytus nuo Rygos, Dauguvos dešiniajame krante.
Apsilankėme turizmo centre, dvaro parke bei pilies griuvėsiuose, Likimo sode ir amatų centre.
Didžiuliame parke prie Dauguvos akis traukė šamo skulptūra, iškilusi prie čia pat tyvuliuojančio tvenkinio. Šamas miestelio gyvenime labai svarbus, pavasarį čia vyksta šamo žadinimo šventė, skelbianti ir turizmo sezono pradžią.
Trumpai paklaidžioję parku, kuris vakarais nušvinta romantiškomis šviesomis, norus pakuždėję Fauno galvai, stabtelėję prie krioklio, kurio šniokštimas tinkamas vakarinėms meditacijoms, pasigrožėję vaizdu, nuo Dauguvos kranto atsiveriančiu į senosios pilies griuvėsius, patraukėme jų link.
Pilies budelis ir neįtikėtino išradingumo viduramžių kankinimo būdai
1209 m. vyskupas Albertas buvusios senovės latvių medinės pilies vietoje liepė pastatyti mūrinę. Šiaurės karo metu 1701 m. atsitraukdami saksai pilį susprogdino, po to ji atnaujinta nebebuvo, tačiau jos liekanos liko ir turistų yra gausiai lankomos. Įdomu, ar tik ne dėl įspūdingo pilies budelio?
Tvirto sudėjimo ir charakterio pilies budelis, paklausęs, ką norime sužinoti apie pilį, atsakymų nelaukė – atsainiai mostelėjęs ranka, pareiškė, kad faktų galime rasti internete, o jis parodys kai ką, kas mus labiau sudomins – viduramžiškų kankinimo būdų ekspoziciją.
Įranga galvai kirsti, Prokrusto lova, kurioje kankinamieji būdavo trumpinami arba ilginami, o iš skausmo rėkiantiesiems į pražiotas burnas pildavę karštą šviną. Įtariamoms raganoms skirtas metalinis narvas. Į jį uždaryta auka ilgam nardinta į vandenį – jei po šios procedūros ji likdavusi gyva, vadinasi, iš tiesų esanti ragana, todėl pasmerkimo myriop vis tiek neišvengdavusi. Jeigu išbandymo neatlaikydavo – ką gi, nekalta, bet raganų medžioklėje tokių aukų neišvengsi.
Kankinimų kėdė, kurioje replėmis lupdavo vagims nosį, kol ji virsdavo panaši į „pelikano“. O viską, kas likdavo iš kankinimų aukų, sulesdavo čia pat narvuose laikyti paukščiai. Buvo teisiamos ir mirties nuosprendį pelnydavo net kiaulės.
Žodžiu, pilies budelis tokiais ir panašiais pasakojimais sakė galįs mus „linksminti“ kad ir visą dieną – tiek daug jų būta.
Po tokio „apšilimo“ susikaupusias emocijas ištaškėme pratybų aikštelėje, kurioje pilies budelis sukaupęs visą ginklų arsenalą – įvairius aštrius nedidelius kirvukus, „nindzės“ ginklus, pažiūrėti nekaltus, bet mirtį nešančius rusų naudotus kastuvėlius, alebastrus ir strėles. Pademonstravęs neįtikėtiną meistriškumą, svaidydamas šią ginkluotę į taikinį, budelis pakvietė šio malonumo ir mus. Mielai prisijungėme – svaidėme kirvukus, šaudėme iš lanko ir kvatojomės vienas iš kito taiklumo.
Latvių Likimo sodas
Su visos tautos parama Dauguvos upės Kuoknesės saloje kuriamas Likimo sodas, užimantis 22 ha ploto. Nuostabi latvių idėja, kuri įgyvendinama visų pastangomis ir lėšomis. Tai atminimo vieta visiems XX a. žuvusiems už Latviją – totalitarinių režimų aukoms, priverstiems palikti tėvynę tremtiniams, nukentėjusiems dėl savo politinių pažiūrų arba kilmės.
Čia įsiamžina ir gyvieji – pirkdami alėjai plokštę, kainuojančią 15 eurų, kurioje išraižomas pirkėjo vardas ir pavardė. Įsiamžina ir visokios visuomeninės draugijos, organizacijos, net chorai, sodindami sodo medžius. Už medį reikia sumokėti 90 eurų. Pinigai skiriami vienam tikslui – Likimo sodui puoselėti.
Rundalės prabanga ir rudenėjantys sodai
Rundalės pilis – tai įspūdingi baroko-rokoko stiliumi pastatyti rūmai netoli Latvijos Bauskės miesto. Rūmus XVIII a. pasistatydino Kuršo kunigaikštis E. J. Bironas. Atokioje vietoje iškilę rūmai kurį laiką buvo Kuršo hercogo vasaros rezidencija. Rundalės pilį projektavo Francesco Bartolomeo Rastrelli, o interjerą kūrė žymūs ano meto dailininkai ir skulptoriai.
Rūmų kieme įkurtas nuostabus prancūziško stiliaus parkas, juosiamas kanalo. Parke – žemai karpomų gyvatvorių įrėminti gėlių ornamentai. Iš centrinės parko dalies, kur čiurlena fontanas, į visas puses spinduliškai driekiasi takai.
Rundalės pilies parke įveistas rožynas. Čia auginamos įvairiausių veislių rožės – nuo angliškųjų iki Latvijoje išveistųjų. Kai lankėmės, čia tebuvo užsilikęs vienas kitas žiedelis.
Gidė sakė, kad sodininkai darbus pradeda balandį, o baigia vėlai rudenį. Kiek čia dirba sodininkų, patikslinti negalėjo, tarstelėjo, kad jų esą daug.
Pikantiškos detalės apie krinolinus ir tualetų kultūrą
Rundalės pilyje yra 138 prabanga spindintys kambariai – daugumos jų interjerai atkurti iki smulkiausių detalių. Lankėmės rytiniame Rundalės sparne įrengtuose 28-iuose reprezentaciniuose kambariuose. Baltoji salė, kurioje vykdavo pokyliai, iškilminga veidrodžiais ir krištolu išdabinta Auksinė salė, kurioje rengtos hercogo audiencijos, Didžioji galerija, kurioje ruošti iškilmingi pietūs. Mūsų laikais čia tilptų ne vienas šimtas žmonių, o krinolinų laikais dėl apdarų didingumo, pasirodo, tetilpdavo 50–60 pūstų sijonų.
Aplankėme ir hercogo miegamuosius, o pažėrus pikantiškų detalių apie tų laikų tualetų kultūrą, lankytojai iš karto pagyvėjo. Įkišus nosį į intymioms higienos procedūroms skirtą kambarį su anų laikų įranga, fotoaparatai nepaliovė spragsėti. Gidė juokėsi, kad visų turistų reakcija tokia pati. Rundalės pilyje bent jau buvo atskira patalpa tualeto reikmėms, nors atskirų kambarių vyrams ir moterims nebūta. Anksčiau vienoje patalpoje sustatydavo keletą tualeto dėžių ir, įsitaisę šalia, savo reikalus kartu atlikdavo vyrai ir moterys. Vieni nusismaukę kelnes, kitos pasikėlusios sijonus nesivaržydami dar ir maloniai šnekučiuodavosi.
Iš Rundalės mūsų kelionė pasuko Jelgavos link.
Jelgava – studentų ir tarptautinių festivalių miestas
Beveik 61 tūkst. gyventojų skaičiuojanti Jelgava – ketvirtas pagal dydį Latvijos miestas, Žiemgalos regiono švietimo, kultūros ir ekonomikos centras, kurio istorija trunka daugiau nei 750 metų.
Jelgava garsėja tarptautiniais ledo ir smėlio skulptūrų festivaliais, taip pat valčių iš pieno pakelių regatomis. Tai – studentų miestas. Jelgavos senojoje pilyje yra įsikūręs Latvijos žemės ūkio universitetas, o jį supa parkas, kuriame kasmet rugsėjo 1-ąją studentai pasodina po medį.
Kaukolės istorija ir meilės laiškai
Jelgavos pilis, kur įsikūręs universitetas, – didžiausias architektūros paminklas Baltijos šalyse, žymaus Rusijos dvaro architekto Frančesko Bartolomeo Rastrelli kūrinys. Smalsuoliai gali pasisvečiuoti pilies muziejuje ir susipažinti su istorija bei pasakojimais apie Kuržemės-Žiemgalos hercogus.
Ties faktais niekas čia ilgai neužsibūna – gidė entuziastingai ėmė pasakoti kaukolės istoriją ir parodė sienoje žymę, kur ji rasta. Nustatyta, kad tai maždaug 36 metų vyro, turėjusio sveikus dantis, kaukolė. Spėjama, kad senoviniu papročiu pilies mūruose jis buvo palaidotas gyvas – kaip auka sėkmingai statybai.
Pilyje yra ir smagybių – hercogienės ir dvaro damų draugijoje verta paragauti karšto šokolado. Padedant Kuržemės ir Žiemgalos princesei Dorotėjai jos meilės laiškų dirbtuvėje žvakių šviesoje galima parašyti ypatingą laišką XIX a. kaligrafijos stiliumi ir lako antspaudu užantspauduotą nusiųsti savo mylimiesiems.
Elėjos dvaro parkas: klaidžiojanti tragiškos meilės dvasia, šikšnosparniai ir Arbatos namelis
Elėjos dvaro parke pasitiko šiandieninė parko dvasia – Kristina. Ji ir lydėjo mus, pasakodama čia buvusios pilies istorijas. Tai buvęs garsus Europoje klasicizmo architektūros pavyzdys, 1806–1810 m. pastatytas grafo Žano Medemo užsakymu, o sunaikintas Pirmojo pasaulinio karo metais.
Šiandien restauruotas tik romantiškasis Arbatos namelis ir akmeninė mūrinė tvora su arkadomis. Parke išsaugotos retos medžių rūšys. Čia stovi ir grakšti skulptūra „Love“, skirta tragiškai meilės istorijai atminti. Pasakojama, kad dvaro šeimininko 16-metė dukra įsimylėjo arklininką. Jam susiruošus į medžioklę, ji ketinusi joti drauge. Tėvas sužinojęs apie šį neleistiną meilės ryšį ir užrakinęs ją trečiajame aukšte. Mergina, norėdama ištrūkti, iššokusi pro langą, pataikiusi ant akmens ir užsimušusi. Iki šiol parke ima stūgauti stiprūs vėjai, temstant ji išjojanti ant juodo žirgo ieškoti savo mylimojo…
Kai lankėmės parke, kaip tik ėmė temti ir vėjas stiprėti, tačiau nei pralekiančio juodo žirgo, nei jaunos jojikės nepavyko pastebėti, tačiau pamatėme, kaip visame parke užsidegė daugybė žiburėlių – žvakelių. Kad šikšnosparniai rastų kelią į savo namus – jiems skirtų namelių prikabinta senuose medžiuose. Kaip ten bebūtų, žvakelių navigacija nuvedė mus iki Arbatos namelio, kuriame degė šviesa, buvo šilta ir jauku.
Vircavos dvaras ir parkas: piratė, romas ir sausainiai
Vircavos dvaro kompleksas pastatytas XVIII a. pagal S. Jenseno projektą. Tai buvo mėgstama Kuršo hercogo Pėterio Byrono užmiesčio rezidencija.
Viename iš dvarvietės pastatų dabar gyvenimą kuria jauni rygiečiai Aigva ir Martins. Ten organizuotos „Legendų nakties“ linksmybės. Jaunieji šeimininkai svečius sutiko apsirengę prabangiais senoviniais kostiumais, tačiau šiame vaidmenyje jautėsi dar neužtikrintai. Todėl jiems į pagalbą skubėjo entuziastinga palaikymo komanda, kurioje pagrindinis vaidmuo teko piratei, pasak jos, atsidūrusiai čia po tragiškos vyro mirties ryklio nasruose. Sakė, kur jai daugiau dėtis? Todėl žodžių neieškodama, panaudodama jūreivišką žargoną, užiminėjo dvaro šeimininkų svečius, slapčia vaišino juos romu, o atvirai – sausainiais, keptais pagal seną receptą, iš ne mažiau senų miltų ir dar senesnių kiaušinių. O į jos klausimus teisingai atsakiusiems svečiams dovanojo „kontrabandinių“ prekių – man teko lauro lapelių pakuotė.
Lielplatuonės dvaras ir parkas: palėpėje dejuojantys vaiduokliai ir skalbimas rankomis
Lielplatuonės dvaras, įkurtas XIX a., priklausė baronams Hanams. Į dvaro kompleksą įeina keli ūkiniai pastatai ir didelis parkas. Dvaro pastate dabar įsikūrusi Lielplatuonės miestelio valdyba, biblioteka, vaikų darželis ir turizmo informacijos punktas. 2018 m. restauruoti XVIII–XIX a. skalbimo namai.
Čia „Legendų naktį“ susirinko galybė žmonių ir linksmybių netrūko, bet, kaip įprasta, šiurpiausi vaizdai laukė vėjo perpučiamoje palėpėje ir rūsių prietemoje. Palėpės tamsoje sklido paslaptingos dejonės, bolavo baltos draiskanos, pakaruoklių siluetai, mirko nujuodusios rožės. Rūsyje mums buvo parodytos gaidžio kojos, primenančios seną dvaro legendą apie turtus nešantį gaidį, kuris ėmė vieną dieną ir dingo su visais turtais bei ponu.
Legendos laukė ir parke. Tamsoje bandėme įžvelgti liepų alėją, kurią dvaro šeimininkai pasodino savo mylimai dukrai. Ji buvo pamilusi ne savo sluoksnio žemos kilmės jaunuolį. Tėvai išardė jų draugystę, tačiau, norėdami parodyti dukrai savo meilę, pasodino liepų alėją. Sakoma, jei vidurnaktį mylimieji, susikibę rankomis, ja nueitų neatsigręždami, kad ir kas ten bildėtų, dejuotų, jų meilė tęstųsi amžinai.
Apsilankėme ir senuose skalbimo namuose. Na, katiluose šutinamą ar rankomis skalbiamą žlugtą dar daug kas prisimena.
Vilcė: magas Kaliostras, turtus nešantis slibinas ir užmūryta auka
Vilcės dvaro kompleksas statytas XVIII a. VI dešimtmetyje, priklausė Medemų ir Keizerlingų giminėms. Šiuo metu dvaro pilies pastate įsikūrusi Vilcės pagrindinė mokykla, miestelio valdyba, turizmo informacijos punktas.
Kalbama, kad kadaise čia lankęsis grafas, masonų magas Kaliostras ir atlikinėjęs įvairius alcheminius bandymus, o dvarą globojęs slibinas jam nešęs turtus.
Pasakojamos legendos ir apie paslaptingą rūsio sieną – esą joje buvusi užmūryta gyva mergina. Esą tai, ką per dieną statybininkai pastatydavę, velnias per naktį sugriaudavęs, tačiau griovimo darbai liaudavęsi, jei nelabasis gaudavęs auką. Čia dirbanti turizmo vadovė Elitė mums pasakojo ne kartą girdėjusi paslaptingus garsus, sklindančius tai iš rūsio, tai atsirandančius kitų aukštų patalpose.
Abgunstės dvaras ir parkas: laimę nešančios katės
Čia išgirsta istorija verta atskiro pasakojimo, tai legenda apie tai, kad nėra nieko neįveikiamo.
Jaunų rygiečių šeima, Asnatė ir Janis, neturėdami nė euro, ryžosi įsigyti šiuos dvaro pastatus, statytus 1780 m. Jiems pavyko, nors visi sakė, kad tai neįmanoma. Pora, auginanti tris dukreles, gyvena dvaro pastate, į Rygą užsuka tik su reikalais ir nenoriai. Dalyvauja 32 europiniuose ir vietiniuose projektuose, sparčiai restauruoja, įrenginėja dvaro pastatus. Ir, nelaukdami darbų pabaigtuvių, įveiklino šią vietą – rengia įspūdingas vestuves, įkūrė atviras dirbtuves keramikams, tekstilininkams ir medžio meistrams, didžiausią keramikos degyklą Latvijoje.
Visame šiame procese didžiulį vaidmenį, anot šeimininkės, suvaidino katės. Jos tapo šios vietos simboliu, ir dvaras dabar vadinasi „Katės ir svečiai“. Jų yra aštuonios, beveik visos – auksaplaukės. Asnatė pasakoja, kad visais lemiamais momentais – dokumentų tvarkymo, pinigų gavimo, sutarčių pasirašymo – katės siųsdavo ženklus.
Štai tokia kelionė po Latvijos Žiemgalą. Visas šis maršrutas priklauso bendrai Latvijos ir Lietuvos vykdomam „Interreg“ projektui, kuriame dalyvauja ir Rokiškio krašto muziejus.
Projektą iš dalies remia
