„Niekada nebuvo lengva“
„Man niekada nebuvo lengva. Bet visada lydėjo sėkmė, likimas saugojo“, – pokalbį pradeda mokytoja V. Vasiliauskienė, į Rokiškį dėstyti lietuvių kalbos ir literatūros atvykusi prieš 67-erius metus. Žinia, kad jai bus suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas, jai buvo labai netikėta. „Prašė bibliotekoje pristatyti rinktinę „Tarp dviejų krantų“. Sakiau, nebenoriu, nereikia. Žmonės ją jau skaito, tai kam dar pristatinėt. Vėliau paskambimo mokytoja Meškauskienė (rajono tarybos narė Dijana Meškauskienė – aut. past.), klausia, kaip gyvenu? Kalba apie šį bei tą. O paskui sako: „Mes Jus pasiūlėm.“ Tai nebegalėjau priešintis. Juk tiek žmonių dirbo, rūpinosi. Kas aš tokia, kad jų darbą nubraukčiau. Ačiū, kad bent nemelavo, prisipažino mane pastatę prieš faktą“, – šypsenos neslėpė V. Vasiliauskienė.
Jos gyvenimas – pasididžiavimo esant lietuve ir patirto pragaro kovoje už lietuvišką žodį, Lietuvos laisvę derinys, tapęs tikrojo patriotizmo pavyzdžiu.
Titulų nemėgsta
V. Vasiliauskienė pokalbio pradžioje įspėjo: jai svetimos pagyros, tad ir rašyti reikėtų kukliai… Ypatingas mokytojos gyvenimo periodas – lietuvybės skleidimas Karaliaučiaus krašte, kad čia gyvenantys lietuviai nenutautėtų. Du dešimtmečiai lietuviško žodžio, tradicijų laisvės pojūčio ir tautiškumo skiepijimo žemėje, kurioje į lietuvius po Sąjūdžio žiūrėta, švelniai tariant, labai kreivai…
„Labai dėkinga savo šeimai, artimiems žmonėms, kad jie neatkalbinėjo manęs važiuoti dirbti į Kaliningradą ir visapusiškai palaikė. Jei ir būtų buvę priešingai, vis tiek būčiau išvažiavusi. Jaučiau, man ten reikia būti. Gyvenime tokia esu: jeigu užsibrėžiau, daviau sau ir kitiems žodį, jo niekada nesulaužysiu“, – pasakojo V. Vasiliauskienė.
„Viskas priklauso nuo mokyklos. Mano pradinių klasių mokytoja Angelė Bareikienė su vyru buvo šauliai. Ji kažkaip mane įsižiūrėjusi buvo. Daili, aktyvi, patriotė. Galvodavau: o, kad užaugusi galėčiau būti ir aš tokia.“ Kai baigiau vidurinę, mes labai palaikėm ryšį. Kartą jai pasakiau: „Noriu būti mokytoja.“ Ji pažiūrėjo į mane ir sako: „Tu tokios sielos žmogus, tau bus labai sunku.“ O sesuo, kai susirengiau vykti dirbt į Karaliaučių, perspėjo: „Duos tau tie rusai per sprandą.“ Bet ji, kaip ir vaikai, mane visuose darbuose palaikė“, – prisiminimus liejo V. Vasiliauskienė.
Į „skylę“
Karaliaučius mokytoją pasitiko nesvetingai. Pasiūlė apšiurusiame pastate kambarį. Tuščią, šaltą. Su vokiška koklių krosnimi. Be malkų, elektros. „Įėjau ir galvoju… Dieve, kaip čia gyvensiu? Atnešė stalą ir kėdę. Jau gerai, bus ant ko atsisėti. Po to vaikai atnešė iš kažkurio bendrabučio geležinę lovą. Čiužinys išgulėtas, bet yra ant ko atsigult. Lemputę įsuko. Šalta, o malkų nėra. Paaiškino, malkoms reikalinga paskyra, o aš jos neturiu. Laimė, vėtra medžių privertė, galvoju, bus malkų. Veža medžių, bet vis ne man. Kartą išeinu į kiemą, ten stovi vežimas su mediena. Vyras klausia: „Tai čia jūs ta mokytoja?“ Vaikai supjovė, sukapojo. Kūrenu… Ateina iš viršutinio buto armėnas ir barasi. Sako, tais dūmais mus visus nunuodysi. Pats patvarkė krosnį. Dviejose mokyklose mokiau. Viena už dešimties kilometrų. Jei niekas nevažiuoja, brendu per sniegą pėsčia. Į priekį ir atgal. Namo pareinu visa šlapia, o kambarys šaltas, nėra kur išsidžiovint. Važinėdavau į Lietuvą praustis, maisto atsivežt. 56 rubliai už darbą. Prieš man išvažiuojant sakė, „ko tu ten važiuoji, iš tiek nepragyvensi. Čia mes tau galim visą krūvį duot. Bet važiavau, jaučiau, reikia“, – pasakojo V. Vasiliauskienė. Bet ne buities sunkumai ją žeidė ir slėgė. Mokytoja svetimame krašte patyrė daug sudėtingesnių išbandymų: buvo persekiojama dėl lietuvybės skleidimo, raginama „dinkt“, neplatinti „niekam nereikalingų, pavojingų“ tautiškumo idėjų. Ne kartą teko slėptis nuo „juodais kostiumais vilkinčių“ vyrų, muitinėje laukti valandų valandas aiškinant, kad ji, „ta Vanda“, nieko blogo nepadarė. Turėjo ji ir užnugarį – buvo vietinių rusų, ją palaikiusių, vietos valdžiai įrodinėjusių, kad ji vaikams duoda daug gėrio – veža ekskursijų į Lietuvą, buria, skatina mokytis, kuria tradicijas.
Nebesiryžtų
„Dabar tokiam iššūkiui gal nebesiryžčiau. Niekam gyvenimo Kaliningrado srityje smulkmenų iki šiol nepasakiau ir niekam neparašiau. Mane ten norėjo sunaikint, buvo didžiulis nusistatymas prieš tai, ką dariau. Vyšniovkoj, kur dirbau, mokyklos direktorius buvo labai raudonas… komunistas. Bet tolerantiškas, mane globojo. Kartą sako: „Jūs turbūt nežinot. Liepta „ubrat Vandų“.“ Tikėjausi įkurti daugiau, pavyko tik dvi“, – pasakoja moteris.
Laime ji vadina tai, kad per kančią pavyko įsteigti keturmetę mokyklą, kurioje vietos lietuvių vaikai mokyti lietuvių kalbos, istorijos, kultūros. „Per ketverius metus išleidom 40 mokinių. Egzaminus išlaikė, diplomai įteikti, dovanų – varpeliai“, – prisiminė V. Vasiliauskienė. Bet toliau, mokytojos pasakojimu, šių vaikų lietuvybės sėkla nesivystė: „Su Lietuvos tautinių mažumų departamentu buvom suplanavę tuščiose kareivinėse aukštesnės pakopos lietuvišką mokyklą įsteigti. Jau buvau paruošusi programą, departamentas rūpinosi patalpomis, ruošėsi keisti santechniką. Bet gavau atsakymą, kad tas pastatas žmonėms netinka, užkrėstas, nežinojo, kad privatizuotas. Atseit, rūpinasi mūsų sveikata. Buvo aišku, kad „durnių“ volioja… Pasiūlė rusiškoje mokykloje, ruošėmės, bet pasakė, kad leidžia tik fakultatyvui… Taigi mokyklų kūrimas man nesisekė, nuvylė, nes nedavė tiek patalpų, kiek planavau, – patirtus skaudulius pasakojo V.Vasiliauskienė. – Dėl to savęs negraužiu, buvo labai daug daryta. Pažinau veidmainius, žmones, kurie bijojo lietuvių kalbos, galvojo, kad gali kilti maištas. Ko nepadariau – tai ne iš tingėjimo ar pavargimo. Dėl to, kad man neleido.“ O pavyko labai daug. Lietuviškas laikraštis, knygos. Ir – lietuvybės kibirkštis, svetimame krašte jėga gesinta, bet suliepsnojusi. Tai, pasak V. Vasiliauskienės, ir buvo svarbiausias jos gyvenimo dalykas. „Kiekvienai daržovei metas dygti, augti ir ją nuimti“, – šmaikštavo mokytoja apie apsisprendimą baigti karjerą Karaliaučiuje.
Gyvenimo dienoraštis
Gražaus amžiaus sulaukusi V. Vasiliauskienė galėtų mėgautis pensininko ramiu gyvenimu. Bet tokia kasdienybė jai netinka. „Septintą keliuosi, prausiuosi, pusryčiauju, tvarkau namus. Tada – valanda vaikščiojimo. Einu, kur akys veda, be tikslo. Vaikščiojant galva šviesėja, energijos atsiranda. Gyvenime svarbiausia judėti, judėjimas neleidžia sustingti kūnui ir protui. Po pietų sėdu rašyti. Vaikai prašė rašyt dienoraštį, anksčiau nebuvau to dariusi. Daug bendrauju su sūnaus šeima. Turiu du anūkus ir provaikaitę, trejų Smiltę, ji vis prašo pasekti pasakų… Tai perkuriu… Rašau straipsnius spaudai. Vienus spausdina, kitų ne… Žiūriu žinias, skaitau. Jei eičiau miegot dieną, tai ką naktį veikčiau?“ – retoriškai klausė pašnekovė.
Asmeninių netekčių, išgyvenimų V. Vasiliauskienės gyvenime nestigo. Bet ji mokėjo save suimt, supurtyt, nes „gyviesiems reikia gyvent“. „Mano gyvenimą labai sunku apibūdint. Negalvoju apie sunkumus, sveikatą. Kūno negandos man visai nerūpi. Ramu, gera, kad gyvenime nepalūžau. Negalvoju, kas bus ateityje, kas buvo ir ar galėjo būt kitaip. Žinau, kas esu ir kaip turiu gyventi“, – savo gyvenimo filosofiją dėstė V. Vasiliauskienė. Jos auklėtiniai, su kuriais pernai vasarą Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje šventė 50 metų mokyklos baigimo jubiliejų, iki šiol ją vadina mama. „O aš juos – vaikais. Mokytojai sakydavo: „Čia Vasiliauskienės vaikai.“ Labai susigyvenom, keliavom, jie buvo ir yra man kaip šeima“, – jautriais prisiminimais dalijosi mokytoja.
„Gyvenime turiu laimės – daugybę žmonių“
„Vienas žmogus nieko nepadarys, nors gali labai trokšti, alpt dėl tikslo. Gyvenime turiu laimės – daugybę žmonių, man padedančių, priėmusių ir iki šiol palaikančių mano idėjas. Tai jų pagalba aš vykdžiau savo gyvenimo planus. Kai suteiks Rokiškio krašto garbės pilietės vardą, nusiimsiu karūną ir pasakysiu, kad visiems ją atiduodu. Ką aš salėje galėsiu pasakyti? Negaliu gi taip – priimti garbę ir tyliai atsisėti. Visiems, ir savo vaikams, tą patį sakau: „Kalbėkit su manim, kol dar esu gyva“, – sakė mokytoja.
Trupiniai
Už lietuvybės puoselėjimą, plačią ir įvairiapusę veiklą skatinant tautiškumą V. Vasiliauskienė 2007 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Ji – Birutės draugijos tarybos narė ir jos laikraščio „Naujoji aušra“ redaktorė, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės ir Vydūno lietuvių draugijos tarybos narė. V. Vasiliauskienė išleido lietuvybės sklaidą atspindinčią knygą „Godų duženos tikrovėje“, poezijos ir prisiminimų knygą „Brydės“, straipsnių ir publikacijų
Projektą iš dalies remia
kai žmogus tiek pasiaukojęs dėl kitų.. ir taip senatvėje nelengva.. o “karūna”..?