– Kodėl palikai teatrą ir ar tikrai palikai? Gal dar grįši?
– Visas gyvenimas, tikiu, yra sudėliotas etapais. Reikia nebijoti paleisti, kai matai, kad viskas jau pasibaigė. Teatro scenai atidaviau 12 metų ir niekada dėl to nesigailėjau. Buvau ten labai laiminga. Pradedant pirmais laipteliais gimtajame mieste ir lipant jais jau Nacionalinio teatro scenoje. Aktoriaus profesija – labai sunki. Nebelieka vietos asmeniniam gyvenimui, nes jis visas vyksta tik tarp užkulisių ir scenos. Aš labai daug praleidau, kad galėčiau būti ten. Daug šeimos švenčių, draugų, kitų pasiūlymų. O kai sustoji ir pasižiūri iš šalies – nelabai buvo dėl ko savim didžiuotis. Dėl ko bėgau ir plėšiausi? Kad kažkam įrodytum, kokia talentinga esi? O ar pati savim didžiuojiesi? Kai pirmą kartą aplankė tokios mintys, iš visų jėgų jas stūmiau į šalį. Tačiau kai jos aplanko, lengvai nebepaleidžia. Pradedi stebėti aplinkinius, girdėti, galvoti apie ateitį, kuri aktoriaus profesijoje – labai miglota. Ypač moterims. „Žmogus tu ar profesija?“ – kažkada paklausė mokytojas, pas kurį lankiau meditacijos užsiėmimus. Kažkaip nuo šito klausimo viskas pradėjo keistis. Juk, be profesijos, man nerūpėjo niekas. Nei šeima, nei mylimieji, nei aplinkinis pasaulis. Išvažiavau pakeliauti po Indiją. Ten, būnant toli nuo teatro, tapo kaip niekad aišku, kad laikas atėjo. Naujas laikas, naujas etapas. Turiu giliau įkvėpti ir nebijoti paleisti to, į ką buvau nagais ir dantimis įsikabinus. Metu viską ir važiuoju į pasaulį… Reakcijos buvo skirtingos. Tik pačiai jau buvo aišku – laimės scenoje nerasiu, neturiu jėgų jos ieškoti, nenoriu būti profesija, noriu būti savim. O kokia aš, tik pasaulis gali parodyt. Tai nereiškia, kad susipykau su visu teatro pasauliu. Priešingai. Mokykla, akademija, režisieriai ir kolegos užaugino, mokė ir suformavo mane tokią, kokia esu dabar, ir pyksta jie ar palaiko – aš visus juos myliu.
(Daugiau – antradienio „Gimtajame…“)
