Naujovės
Nors jau senokai Rusija per savo informacijos priemones skelbė, kad nuo liepos 1 d. bus galimybė nemokamai gauti elektronines vizas įvažiavimui į Kaliningradą, lietuviškoji pusė iki pat birželio 30 d. tylėjo arba atkakliai teigė, kad nieko nežinanti, negavusi oficialios notos šiuo klausimu. Tik vėliau pasirodė trumpa informacija, kad vis dėl to bus galimybė taip keliauti. Neilgai trukus pasipylė komentarai ir mūsų kelionių „ekspertų“ rašiniai apie kelionę į Kaliningradą. Turinys buvo maždaug toks: anglų kalbos nemokantys, grubūs rusų pasieniečiai, nėra ką veikti pačiame Kaliningrade, didelės kainos, mažai pramogų. Bet ar tikrai taip?
Nors buvo skelbiama, kad elektroninė viza patvirtinama per 4 dienas, užteko dviejų. Pildant paraišką klausimai niekuo ypatingi, gal labiau stebintų tik tuos, kurie nepildė prašymų vizai gauti į kitas šalis. „Ar turite giminių Rusijoje, ar buvote pakeitęs pavardę, kiek kartų lankėtės Rusijoje ir kada paskutinį kartą“, – maždaug taip skambėjo klausimai.
Vis tik iššūkis, su kuriuo nepavyko Lietuvoje susitvarkyti, buvo pinigų keitimas. Kažkodėl bankuose ir valiutų keityklose gauti rusiškų rublių yra vos ne misija neįmanoma. Banke net ir užsisakius iš anksto negali būti tikras, kad juos gausi. O ir kursas labai jau taip sau. Už vieną eurą – 65 rubliai. Kadangi Lietuvoje taip ir nenusipirkome rublių, tai Kaliningrade eurus į rublius pasikeitėme žymiai geresniu kursu – už 1 eurą gavome 70 rublių.
Vykome per Kuršių neriją. Tai yra brangesnis variantas, nes reikia mokėti už persikėlimą į Smiltynę, Kuršių nerijos ekologinį 20 eurų mokestį, o kirtus sieną Rusijos pusėje taip pat laukė ekologinis 300 rublių mokestis už automobilį ir 150 rublių už kiekvieną keleivį. Vis tik jeigu nėra noro stovėti 8 valandas Panemunės pasienio poste, tai geriau vykti šiuo keliu. Čia užtrunkame tik 2 valandas. Žinoma, galėtų ir jų nebūti, jeigu abi pusės nedirbtų pagal principą „vienas už vieną“ – kai lietuviai praleidžia vieną automobilį, vieną praleidžia ir rusai…
Miestų pavadinimai – ištisos istorijos
Praėjus visus pasienio patikrinimus kelionė tęsiasi Kuršių nerija. reikia pastebėti, kad ji gerokai skiriasi nuo tos, kokią matėme Lietuvos pusėje. Čia žymiai daugiau lapuočių, nors kalbinti vietiniai gidai sakė, kad pas juos priimta tokia strategija: viskas palikta gamtos valioje ir kuo mažiau žmogaus kišimosi į gamtos procesus – nuvirto medis – tegul guli, auga žolė – nereikia šienauti.
Pirmasis miestas ant kranto – Zelenagorskas arba lietuviškai Krantas. Vokiškas pavadinimas Cranz (iš pradžių Cranzkuhren) ir yra kilęs iš prūsų – lietuvių žodžio krantas. Miestas pasitinka didžiulėmis statybomis. Čia daugiaaukščiai kyla lyg grybai po lietaus. Vietiniai pasakojo, kad butus daugiausiai perka atvykėliai iš kitų didžiųjų Rusijos miestų – Maskvos, Sankt Peterburgo.
Senovėje Kranto miesto vietoje buvo prūsų žvejų kaimelis, o XIX a. tapo vienu pagrindinių Prūsijos karalystės kurortų Rytų Prūsijos pakrantėje.
1945 m. miestelis pervadintas Zelenogradsku, jam suteiktos miesto teisės. Zelenagorskas kaip ir už 23 kilometrų esantis Svetlagorskas yra kurortiniai miestai.
Kitas sustojimas – Svetlagorske (lietuviškai – Rūsiai, vokiškai – Rauschen). Tik 1946 metais miestas gavo Svetlagorsko pavadinimą.
XIX a. pradžioje Europoje paplitus poilsinėms kelionėms, gyvenvietė, išsidėsčiusi greta aukštos kopos ant jūros kranto, tapo populiariu kurortu. Oficialiai Raušeno kurortas atidarytas 1820 m. birželio 24 d. 1840 m. po savo karūnavimo miestelyje ilsėjosi Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, kurį pakerėjo apylinkės. Jo pavedimu buvo pradėta apželdinti kopa, sutvirtinta jūros pakrantė, įrengti nusileidimo prie jūros laiptai.
Miestas nėra didelis, visas gyvenimas verda dviejose pagrindinėse gatvėse, kur poilsiautojai mažose parduotuvėlėse gali nusipirkti įvairių suvenyrų, gintaro dirbinių. Svetlagorske yra dvi didelės sanatorijos nors pats kurortas puikiu paplūdimiu negali pasigirti. Kranto juosta labai stati, siaura ir akmenuota, vakare galima pasivaikščioti gražia promenada, pasigrožėti 1974 metais įrengtu saulės laikrodžiu. Visai šalia jūros didžiulė arena, kur po vienu stogu įkurtas ir Pasaulio vandenyno muziejaus filialas. Paėjus gerą puskilometrį, pušyno tankmėje boluoja Dievo motinos ikonos koplyčia pastatyta 1994 m. už vietos gyventojų suaukotus pinigus. Jos vieta mena didelę tragediją nutikusią prieš 47 metus, kada ant vaikų darželio pastato nukrito karinis rusų lėktuvas. Žuvo 23 vaikai, dvi darželio auklėtojos, virėja ir 8 įgulos nariai. Neįtikėtina, tačiau per 9 valandas iš tragedijos vietos buvo pašalintos lėktuvo liekanos, pastato griuvėsiai, surasti ir išvežti žuvusiųjų kūnai, o kitos dienos rytą buvusio darželio vietoje pasodintas mažas skveras. Nors aukų laidotuvių dieną visi keliai į Svetlagorską buvo uždaryti, laidotuvėse dalyvavo apie 10 000 žmonių. Paskui iki pat 1992 metų viską gaubė tylos siena.
Dar vienas sustojimas Jantarnij (lietuviškas pavadinimas – Palmininkai) miestelyje. Šią vietovę labiausiai išgarsino gintaro kasyklos, nes būtent čia išgaunama apie 90 proc. viso pasaulio gintaro. Jau nuo 1827 metų gintaras kasamas pramoniniu būdu, o ne jo ieškoma jūroje. Beje, čia yra ir puikus mėlynąją vėliavą turintis paplūdimys. Tokio gali tik pavydėti kiti Kaliningrado srities miestai.
Karalių miestas
Pats didžiausias Kaliningrado srities miestas – Kaliningradas, o mes, lietuviai jį vis dar vadiname Karaliaučiumi. Iki 1946 metų jis turėjo ir vokišką pavadinimą – Königsbergas. Gal todėl ir dabar čia atvykstantys vokiečiai jaučia didelę nostalgiją ir ieško savo protėvių pėdsakų. Vietinė gidė Irina pasakodama apie šį miestą, vedžiodama po žymiausias jo vietas, prakalbus apie laikotarpį kuomet išvarius vokiečius į miestą atėjo rusų kariuomenė sunkiai rinko žodžius. „Tuo laikotarpiu čia liko tik seneliai, maži vaikai ir ligoniai, o su visais kitais vokiečių tautybės gyventojais buvo elgiamasi nežmoniškai – vyko genocidas. Apie tai negaliu ir nenoriu kalbėti“, – su ašaromis akyse sakė Irina, kurios mama buvo vokiečių tautybės.
O pamatyti šiame mieste tikrai yra ką. Kanto sala, Karaliaučiaus katedra, kur palaidotas lietuviškų šaknų turintis žymus filosofas Imanuelis Kantas – jo tėvas kilęs nuo Klaipėdos krašto. Neprailgo ir plaukimas Priegliaus upe. Plaukiant miestas ir jo lankytinos vietos atrodo visai kitaip. Praplaukiant po vieną įdomiausių ir lankomiausių muziejų – Pasaulinio vandenyno muziejų, kuris įkurtas 1990 metais, krantinėje prišvartuoti išdidžiai stovi moksliniai laivai „Vitiaz“, „Kosmonaut Viktor Pacaev“ (beje, dar veikiantis, šiuolaikinis kosminių ryšių laivas), povandenis laivas, kurį muziejui padovanojo Baltijos laivyno vadas.
Naktinis Kaliningradas taip pat labai įspūdingas. Tikrai verta pamatyti vakarais 30 minučių vykstantį muzikinį fontano šou. Tai dar visai nauja pramoga miesto gyventojams ir svečiams, nes fontanas atidarytas prieš metus. Skambant muzikai 330 vandens srovių apšviestų 341spalvotais prožektoriais gali pakilti į 16 metrų aukštį. Vaizdas tikrai nepakartojamas.
Pasiilgusiems senovės riterių puiki proga gerai praleisti laiką Neselbeko pilyje, kur vyksta viduramžių riterių turnyras dėl damos rankos. Ne vienas lankytojas pradeda garsiai aikčioti stebėdamas riterių kovas su ietimis, kardais ar karo kirvukais.
Tai tik trumpi įspūdžiai iš to, ką galima per kelias dienas pamatyti. Tenka pastebėti, kad pernai vykęs Pasaulio futbolo čempionatas stipriai prisidėjo prie Kaliningrado infrastruktūros gerinimo. Puiki, nauja autostrada nuo pat Kaliningrado iki Svetlagorsko visa apšviesta – o tuo tikrai negali pasigirti net turtingos vakarų Europos valstybės.
Telieka tik pastebėti, kad šiam kraštui trūksta tik vieno – turistų, kurie padėtų atsigauti ekonomikai, nes Europos Sąjungos paskelbtos ekonominės ir kitos sankcijos labai stipriai paveikė kraštą. Žemės ūkis dar tik pamažu bando plėstis, todėl visi maisto produktai į Kaliningrado sritį keliauja iš kitų Rusijos regionų. Net nusipirkus ledų iš užrašo matyti, kad jie pagaminti Tuloje. Apie mažas maisto kainas vertėtų tikrai pamiršti – jos daugmaž tokios kaip pas mus. Tik benzino ir dyzelino kainos ženkliai skiriasi nuo lietuviškųjų. Ten litras benzino kainuoja 45 rublius (apie 0,62 euro), litras dyzelino 48 rublius (apie 0,66 euro). Vidutinis atlyginimas nesiekia 300 eurų, o pensija apie 150 eurų. Žinoma, visai kitus atlyginimus gauna kariškiai, kurių čia tikrai nemažai, bet jų atlyginimai – paslaptis.
