„Patys nesitikėjome, kad tiek sulauksime, – sakė šypsodamasi Dalia. – Abu esame iš vieno krašto, viename kolūkyje kartu dirbome.“
Alfonsas kolūkyje iš pradžių buvo paprastas darbuotojas, paskui teko brigadininko duonos paragauti, vėliau dešimt metų prie statybų, dar dešimtį fermoje – iš viso 41 metai darbo stažo.
Dalia sako, kad darbų niekuomet nesibaidė, nes pokario metais anksti neteko tėčio ir mama liko našlė su dviem mažais vaikais. Kadangi Dalia buvo vyresnioji dukra, tai mamai padėjo dirbti visus darbus. Baigusi pagrindinę mokyklą įsidarbino kolūkyje.
„Jaunimas vietoje nenustygdavo, todėl vasarą vykdavo gegužinės, o žiemą – šokiai paprastoje kaimo troboje – ten, kur didesnis kambarys ir jame gyvena jauni žmonės, – pasakojo Dalia. – Pirmojo mūsų susitikimo jau nepamenu. Draugavome apie dvejus metus. Draugystė buvo kitokia negu dabar. Buvo nedrąsu net per Alfonso namų kiemą pereiti, kad jo mama ko blogai apie mane nepagalvotų. O vestuvės nusikėlė vėlai rudenį dėl labai paprastos priežasties – buvau užsakiusi pas meistrą spintą drabužiams ir laukiau, kol ją pagamins. Pirmiausia Santuokos sakramentą priėmėme bažnyčioje, o paskui registravome Civilinės metrikacijos skyriuje. Iš meilės apsivedėme. Man tada ėjo 21-eri, o Alfonsui – 25-eri.“
Išsamiau apie tai šios dienos “Gimtajame…”
