Gimtasis Rokiškis Toks gyvenimas Su meile puoselėjęs literatūrą svetur

Su meile puoselėjęs literatūrą svetur

Juozą Tininį – artimą Bernardo Brazdžionio draugą ir kaimyną Jungtinėse Amerikos Valstijose – išsivedė greitkelio mirtis. Jis 1971 m. rugpjūčio 2 d. žuvo autokatastrofoje. Kaip ir Antanas Škėma, Algimantas Mackus. Išleistos keturios rašytojo knygos – dvi novelių („Sužadėtinė“, „Nuskandintas žiedas“), romanas („Dailininko žmona“), poezijos, vertimų (pomirtinė knyga „Laiškai Andromachai“). Yra dar vienas novelių knygos rankraštis, nebaigtas autobiografinis romanas, kalbotyra besidomintiems studentams skirtas lyginamasis žodynas, suomių ir lietuvių kalbų, senojo ir naujojo romano, japonų, kinų, naujosios graikų literatūros tyrinėjimai. J. Tininis – buvęs ilgametis garsaus išeivijos žurnalo lietuvių ir anglų kalbomis „Lietuvių dienos“ literatūros redaktorius, taip pat Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ angliškojo teksto redaktorius. Tai mūsų kraštiečio, likimo nuvesto svetur, gyvenimo ir literatūrinės, kalbinės veiklos faktai.

317
0

Šaknys – Panemunėlio krašte

J. Tininis gimė 1907 m. lapkričio 4 d. Reizgynės viensėdyje (Panemunėlio valsčius). Varginga jaunystė ir neturtas pastūmėjo jį siekti mokslo. Mokytis sekėsi, nes turėjo gerą atmintį ir kantrybę dirbti. 1928 m. baigė Rokiškio gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti senovės kalbų ir pedagogikos. Jį baigė 1935 m., Joniškyje gavo gimnazijos mokytojo vietą, kur dėstė lotynų ir prancūzų kalbas. 1938 m. nuvyko į Prancūziją ir Nancy universitete studijavo prancūzų kalbą bei literatūrą. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir atsidūrė tuometinėje Jugoslavijoje. 1949 m. emigravo į Australiją. Dirbo fizinį darbą. 1954 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Los Andžele, kur aktyviai įsijungė į kultūrinę lietuvių veiklą. 1958–1959 m. Los Andžele išklausė retorikos kursą, po metų Vienos (Austrija) universitete gilino lotynų kalbos studijas.

Lietuvyje brangino žmogų

Visi literatūros ir mokslo darbai atlikti laisvalaikiu, nes pragyvenimui jis užsidirbdavo fiziniu darbu. Geriausias nuovargio šalintojas jam buvo liaudies daina. Vos atvykęs į Los Andželą, jis įstojo į parapijos chorą. Skaitydami su juo bendravusių žmonių prisiminimus, sužinome, kad jis negailėdamas savo laiko po apylinkes vežiodavo svečius, bendraudamas su tautiečiais nepaisė politinių pažiūrų skirtumo ir bandė įtikinti, jog lietuvyje jis pirmiausiai brangina žmogų. Buvo gilus, aukštaitiškai giedras, lankstus, tačiau nepaprastai principingas.

(Daugiau – šeštadienio „Gimtajame…“)

 

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus