Medis teikia žmogui ne tik pastogę ir šilumą, iš jo galima sukurti paminklą, kuris ateities kartoms saugos prisiminimą apie žmogų, jo darbus. Drožėjai medį prikelia antram gyvenimui. Prieš pusšimtį metų Lietuvoje prasidėjęs liaudies meistrų seminarų, dabar vadinamų plenerais, bumas neaplenkė ir Rokiškio: iki šiol mūsų aplinką puošia monumentalios ąžuolo skulptūros, tik kai kurios jau apirusios, reikalaujančios atnaujinimo.
Seminarus pakeitė kūrybiniai plenerai
Šiuolaikinių plenerų pradžia laikomi 1958 m. Tuomet birželio 25 d. Vilniuje buvo surengtas liaudies meistrų neakivaizdinių kursų pirmasis seminaras, subūręs 40 liaudies meistrų. Jis tęsėsi dvi savaites. Seminarą, vykusį Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), inicijavo tuo metu Lietuvoje veikę Liaudies meno rūmai. Iš jų seminarų organizavimą perėmė 1966 m. įkurta Lietuvos liaudies meno draugija.
Lietuvos liaudies meno seminarų, prasidėjusių 1958 m., raidą, juose sukurtus darbus, drožėjų idėjas bene išsamiausiai nagrinėjo Vytenis Rimkus leidinyje “Liaudies meno meistrų seminarai”. Anksčiau drožėjų susibūrimai buvo vadinami seminarais, trumpalaikiais kursais, sąskrydžiais, o dabar – plenerais ir kūrybinėmis stovyklomis.
Išsiveržė iš suvenyrinės skulptūros rėmų
Mokslininkas V.Rimkus išskiria du liaudies meno seminarų organizavimo etapus. Pirmasis – 1972-1976 m., kai po Ablingos (Klaipėdos r.) seminaro įsivyrauja medžio drožėjo seminarai. Jų rezultatai ir populiarumas nustelbia kitų žanrų seminarus. Tuo laikotarpiu liaudies monumentalistika įsitvirtina kaip kultūrinis reiškinys, surengiama itin daug seminarų, juose sukurti kūriniai papuošia miestus ir kaimus. Menininkai, visuomeniniais pagrindais sukūrę Ablingos ąžuolinius paminklus, ne tik išsiveržė iš smulkios muziejinės-suvenyrinės skulptūros rėmų, bet ir išpopuliarino šalyje kūrybinius seminarus.
Antrasis etapas – 1976-1981 m., kai Lietuvoje įsivyravus medžio drožėjų seminarams vyksta ir kitų meno šakų – tapybos, pynimo, tekstilės, metalo, akmentašių – užsiėmimai. Susiformavo tradicija į seminarus kviesti kelių kartų meistrus. Tokiuose susibūrimuose liaudies meistrai mokydavosi ir vieni iš kitų. Šiuo laikotarpiu buvo sukurti šalyje garsūs ansambliai: mūsų rajone – Miliūnų, Juodkrantėje – Raganų kalnas.
Patyrę padeda naujokams
atrasti save
Viena svarbiausių plenerų funkcijų – kūrybinė. Anot V.Rimkaus, jie sužadina kūrybines jėgas, padeda naujai atsiskleisti kūrybinei individualybei, o pradedančiajam – surasti savąjį braižą. Plenerų metu vyksta susitikimai su visuomene, kultūrine programa praturtinti renginių atidarymai ir uždarymai, rengiamos darbų parodos, kai kurie kūriniai dovanojami rėmėjams, muziejams. Medžio drožėjai savo darbais papuošia vietovę, kurioje seminaras organizuojamas, sukuria net monumentalių skulptūrų ansamblius, kurie tampa svarbiais kultūrinio turizmo objektais, įamžina istorinius įvykius, legendas, kultūrinę praeitį.
Pirmasis kūrybinis seminaras Rokiškio rajone surengtas 1974 m. rugpjūtį. Jis buvo skirtas respublikos 30-mečiui. Vilniaus, Akmenės, Utenos meistrams vadovavo Liaudies meno rūmų meno vadovė Aldona Kireilienė. Seminarą ji išsamiai aprašė straipsnyje “Liaudies dailės meistrai – Rokiškiui” (GR, 1974 09 22). Meistrai, įsikūrę šalia Rokiškio krašto muziejaus, kūrybos vietą praminė “drožykla”. Menininkai pirmiausia padarė būsimų skulptūrų maketus arba eskizus ir tik po to pradėjo drožti ąžuolus. “Tekanti saulė kasdien pasisveikindavo su meistrais gamtos dirbtuvėje ir nusileisdavo lydima kirvių ir kaltų stuksėjimo. Net ir karščiausioje saulėje ąžuolai buvo drėgni ir vėsūs. Užtat nuo skulptorių prakaitas čiurkšlėmis bėgo… Kažkuris iš menininkų prasitarė, kad ąžuolai nemėgsta sentimentų. Jie reikalauja tikro vyriškumo…” – rašė seminaro vadovė.
Drožėjai stiprinosi sūrininkų pagamintu raugu
Pirmajame kūrybiniame seminare buvo sukurta skulptūrinė rodyklė prie įvažiavimo į Rokiškį. Anksčiau šioje vietoje būta neskoningo užrašo “Rokiškis”. Imtis naujos rodyklės buvo pasiūlyta seminaro drožėjų seniūnui Ipolitui Užkurniui. Jam gimė triptiko idėja: vidurinėje dalyje ąžuole iškalti užrašą “Rokiškis”, o iš šonų – aukštaitį su armonika ir aukštaitę, rankose laikančią duoną ir druską. Taip ankstesnės rodyklės vietoje išaugo daugiau kaip 5 m aukščio skulptūros, puošiančios įvažiavimą į miestą.
Plenero dalyvių maitinimu, laisvalaikiu, kultūrine programa rūpinosi tuometinė Rokiškio kultūros namų (dabar – Kultūros centro) direktorė Irena Aleksiejienė. Jai atmintin įstrigo plenero lyderis I.Užkurnys, jo gebėjimas neįtikėtinai greitai dirbti, gera nuotaika užkrėsti kitus, ugningas charakteris, šmaikštūs sąmojai, sodrus balsas, kalba, kupina perliukų. Bendravimą su garsiuoju drožėju I.Aleksiejienei primena meistro dovanotas medalis ir neįprastas šaukštas – vienu kotu ir dviem galvutėmis. Jį kultūros darbuotoja dovanojo jaunavedžiams. “Kai susipyks, tegul ima šį šaukštą ir abu pakaitomis srebia sriubą”, – I.Aleksiejienė stengėsi atkartoti skulptoriaus linkėjimą. Plenero dalyviams ypač patiko AB “Rokiškio sūris” gaminamas raugas.
Pasinėrę į medžio stichiją
Miliūnų kaimo (Rokiškio kaim. sen.) pamiškėje keleivį pasitinka vyriausiojo seminaro dalyvio Stasio Kinčiaus iš Akmenės dviejų skulptūrų kompozicija – “Partizanas” ir “Valstietė mergaitė”, atnešusi kovotojams duonos. Skulptūros pastatytos pamiškės aikštelėje, prie kelio į partizanų štabą.
Seminare į medžio stichiją pasinėręs Stasys Karanauskas iš Utenos sukūrė koplytstulpį, skirtą Obelių kultūros veikėjams. Autorius jautriai suderino tradicinius skulptūrinius principus su naujomis, liaudies menui būdingomis meninės išraiškos priemonėmis.
Pirmą ąžuolinį koplytstulpį Rokiškyje sukūrė Justinas Jonušas iš Plungės. Meistrui teko nelengvas uždavinys – kūrinyje pavaizduoti kalvį Ignotą iš Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romano “Ignotas grįžo namo”. Paminklas pastatytas Rokiškio krašto muziejaus parke, prie senosios Ignoto kalvės. Kūrėjas išsirinko dvišakį ąžuolą ir originaliai išsprendė kompoziciją: jaunas kalvis Ignotas stovi už priekalo su pluoštu spaudos. Kitos detalės – pasagos, stogas ir vėjarodė – įdomiai papildė bendrą sumanymo idėją.
„Raminta“ kupina jaunatviškumo, grakštumo
Meistrų duetui iš Vilniaus Algiui Kundrotui ir Povilui Čeikauskui teko itin nelengva užduotis: sukurti dekoratyvinį reljefą prie Miškų ūkio susivienijimo kontoros (dabar Rokiškio miškų urėdija) ir jame įkomponuoti ne tik miško floros ir faunos motyvus, bet ir heraldinius elementus.
Vienas jauniausių medžio drožėjų Vincas Markaitis iš Skuodo Obeliams sukūrė “Ramintą” – narsią ir ištikimą lietuvaitę. Pagal legendą kovų su kryžiuočiais metu Raminta atėjo prie šaltinio vandens ir rado sužeistą karžygį. Merginai jį buvo lemta ne tik slaugyti, obuoliais vaišinti, bet ir pamilti. O jam žuvus Raminta stojo į kovą. Kurdamas šią skulptūrą, drožėjas siekė monumentalumo, stipriai pabrėžė skulptūrines mases. Dailėtyrininkai pastebėjo, jog, nepaisant kiek sumasyvintų formų, skulptūra kupina jaunatviškumo, grakštumo, lyriškumo.
Tekstilininkų miestelyje Juodupėje prie staklių dirbančioms merginoms alytiškis Jonas Kęstutis Ražauskas dovanojo “Lietuvaitę”. Ji papuošė miestelio kultūros namų aikštę.
Nuo „Agitatoriaus“ iki meilės lyriko
Po ketverių metų įvyko antrasis pleneras. Pasikeitė tik jo vieta – medžio drožėjai kūrė Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos kieme. Šįkart jų darbai buvo skirti sovietinių partizanų kovai Miliūnų kaime įamžinti.
Stovyklai vadovavęs Dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas subūrė darnią 12 skulptorių komandą. Joje tebuvo vienas rokiškėnas R.Sabaliauskas, drožęs skulptūrą “Agitatorius”.
Meistrų sukurti darbai buvo pastatyti Miliūnų kaime, specialiai įrengtoje apvalioje aikštelėje. Medžio skulptūrų memorialas, suprojektuotas architekto Rimanto Buivydo, iškilmingai atidarytas 1978 m. rugpjūtį.
Trečiasis pleneras mūsų rajone vyko 1981 m. Jo metu sukurtos skulptūros buvo pastatytos taip pat Miliūnų kaime.
Drožėjas I.Užkurnys medyje įamžino poeto Pauliaus Širvio atminimą. Skulptūra pastatyta meilės lyriko gimtinėje Aleksandravėlėje (Obelių sen.).
Apleistos, restauruojamos,
dingusios…
Koks kadaise pleneruose sukurtų monumentalių ąžuolo paminklų likimas? Obelių seniūnas Eugenijus Narkūnas sakė, jog “Ramintos” nepamatysime parke: skulptūra suskilo, buvo nuvežta į seniūnijos dirbtuves ir ruošiama restauruoti. O štai S.Karanausko koplytstulpis tebestovi Obelių centre, tačiau jis apgailėtinos būklės.
Pernai medžio drožėjas Vidmantas Zakarka atnaujino P.Širvio skulptūrą, tačiau ji į savo vietą dar nesugrįžo – nebaigtas tvarkyti jos skverelis. Restauruoti būtina I.Užkurnio kompoziciją “Rokiškis”. O štai kalvio Ignoto skulptūrą atnaujino Krašto muziejaus specialistas Romualdas Kaminskas.
Pasak savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Audronės Gavėnienės, Miliūnų kaimo meniškos, autentiškos skulptūros yra kritiškos būklės. “Negaliu pasakyti, kas nutiks šiems medžio drožiniams – kol kas nepriimtas joks sprendimas. Pakalbame, padejuojame, tačiau nežinome, kas turėtų jomis rūpintis”, – sakė savivaldybės specialistė.
Juodupės seniūnijos darbuotojai ir senieji miestelio gyventojai prisipažino nežiną, kur dingo miestelį kadaise puošusi J.K.Ražausko “Lietuvaitė”.
Liongino Šepkos plenerai
Prieš keturis dešimtmečius mūsų rajone vykę pirmieji kūrybiniai medžio drožėjų seminarai buvo tarsi įžanga į plenerų ciklą “Improvizacijos Liongino Šepkos gyvenimo ir kūrybos temomis”. Nuo 2001-ųjų devynerius metus iš eilės Krašto muziejus kviesdavo kūrėjus naujai interpretuoti ir įamžinti dievdirbio atminimą, o skulptūros buvo statomos kuriamame naujame parke. 2007 m. jam buvo suteiktas L.Šepkos vardas. Šiuose pleneruose dalyvavo garsiausi Lietuvos bei Latvijos drožėjai. Jie iš viso sukūrė 68 skulptūras bei jų kompozicijas. Į kūrybinį procesą įsijungė ir rokiškėnai Gintaras Varnas bei V.Zakarka.
Apleistas parkas tapo bene svarbiausiu Rokiškio miesto akcentu, turizmo objektu. Projekto iniciatorė Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė mano, jog parkas ir ateities kartoms atskleis XXI a. Lietuvos medžio drožybos situaciją: jos stipriąsias ir silpnąsias puses, meistrų ieškojimus ir klystkelius.
Dalia ZIBOLIENĖ
