Sūrio sostinės vardą mūsų miestui pelniusios akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ direktorius Antanas Trumpa neslepia: jam labai malonu, jog Rokiškio vardas pirmiausia siejamas su „Rokiškio sūriu“ ir kad pagal bendrovės sūrius Rokiškio kraštas seniai žinomas ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir kituose žemynuose. Tačiau toks populiarumas turi ir savo kainą. Tai – milžiniška atsakomybė už produkto kokybę ir gerą vardą, nes neigiamas jo atspalvis tamsiu šešėliu kristų ne tik verslui, bet ir verslininko gimtajam Rokiškiui.
Užkoduotas pieno verslui
Rašyti apie Rokiškį pieno produktais išgarsinusį žmogų, kurį kasdien gali išvysti važiuojantį miesto gatvėmis ar jo vadovaujamoje įmonėje, – ne tas pats, kas rinkti istorijos nuotrupas apie kadaise dvarus, bažnyčias pastačiusius mūsų krašto grafus ar anais laikais daug valstybei nusipelniusius politikus – rajono didžiavyrius. Tačiau be istorijos ir čia niekaip neišsiversi, nes pieno verslo ištakos Rokiškyje užgimė daugiau nei prieš šimtmetį. Faktai byloja, jog nuo 1925 m. Rokiškio dvaro rūsio patalpose veikė grafo Jono Pšezdzieckio dvaro pieninė, kurioje gaminti pieno produktai. Tik šioji pieninė, žinoma, buvo nė kiek nepanaši į dabartinę „Rokiškio sūrio“ bendrovę – vieną moderniausių ir stambiausių Baltijos valstybėse. Bet kas galėtų paneigti, kad pieno verslo Rokiškyje pradininkas grafas bus pasėjęs šio verslo gerąjį užkratą, kurio virusą dar jaunystėje ir pasigavo A. Trumpa?
O buvo taip…
Pokario metais dvaro pieninė performuota į Rokiškio kooperatinę pieninę. Apie 1957-1960 m. atlikus rekonstrukciją ir sumontavus elektros energiją naudojančius įrenginius pradėti gaminti liesi sūriai ir kazeinas. O 1966 m. Rokiškyje buvo pastatyta nauja sūrių gamykla, tuo metu sūriais aprūpindavusi milijoninius Maskvos bei Sankt Peterburgo miestus. Į ją dirbti paskirtas ką tik baigęs Kauno politechnikos institutą inžinierius mechanikas A. Trumpa. Jaunas specialistas, pasižymėjęs strateginiu mąstymu, gebėjimu vadovauti ir burti kolektyvą, iš karto buvo pastebėtas – jam atvertos karjeros durys ir po penketo metų A. Trumpa, tada vos 24-erių, paskirtas įmonės direktoriumi.
Jo ilgamečiai bendražygiai ir kolegos tikri: šiam žmogui „Dievo duota daugiau nei visiems kitiems.“ 1992 m. šalyje prasidėjus privatizavimo procesui A. Trumpa įsigijo dalį įmonės akcijų, o vėliau tapo stambiausiu bendrovės akcininku. Pragmatiškas ir analitiniu mąstymu apdovanotas bendrovės direktorius dar nepriklausomybės pradžioje nujautė, kad „Rokiškio sūris“ gali tapti šalies pieno pramonės lydere, nors tada Lietuvoje dar veikė kelios dešimtys pieno perdirbimo įmonių.
„Gudrus lapinas“ – taip A. Trumpą nuoširdžiai pavadina jo konkurentai – kitų pieno perdirbimo įmonių vadovai, neslepiantys, jog gerbia šį verslininką, nes iš jo gali labai daug ko pasimokyti. Šiemet „Rokiškio sūrio“ bendrovei sukako 22-eji, o skaičiuojant nuo sūrio įmonės ištakų – jau visi 48-eri. „Esu šalyje ilgiausiai verslo bendrovei vadovaujantis direktorius“, – viename interviu yra sakęs A. Trumpa.
Mokėsi iš gyvenimo
Iš ko verslo pradmenų mokėsi A. Trumpa – vienas iškiliausių šio laikmečio šalies verslininkų? Nė nesusimąstęs jis sako, jog geriausia mokykla buvo gyvenimas. Mama Uršulė mirė, kai būsimam verslininkui tebuvo 14 metų, jaunyliui broliui Broniui – septyneri. Tėvas gyveno atskirai, tad broliams teko verstis sunkiai. Antanas mokykloje ne tik mokėsi, bet ir dirbo valytoju, o vėliau – kūriku. Viename interviu jis pasakojo: „Mano bendraamžiai spardydavo kamuolį, o aš uždirbdavau pinigus. Tada negalvojau, kad man sunku.“ Brolius morališkai rėmė ir palaikė Rokiškyje gyvenanti dėdės šeima.
Baigęs mokyklą A. Trumpa įstojo į Kauno politechnikos institutą ir už gerą mokslą gaudavo tais laikais didžiausią stipendiją. Studijas jis baigė raudonu diplomu, dar studijuodamas rado būdą, kaip užsidirbti pinigų. Ir gana įspūdingą tam laikui sumą – ne vieną tūkstantį rublių.
O pradėjus dirbti naujoje Rokiškio sūrio gamykloje gyvenimas įgavo spalvų, iš kurių susidėliojo verslininko darbinės biografijos vaivorykštė. „Darbo pradžioje žmonos Ledinos mokytoja man bandė paaiškinti, kaip reikia įmonei vadovauti. Esu viename angliškame leidinyje skaitęs tokią mintį: kai tau žmogus aiškina, kaip reikia vadovauti bizniui, paklausk jo, kodėl pats biznio nekuria, jeigu žino, kaip daryti?“ – apie anksčiau girdėtus pamokymus ir patarimus filosofavo A. Trumpa. Jo teigimu, kiekvienam žmogui visko atseikėta nuo Dievo: „Gimsta gi tokie žmonės kaip Sabonis (krepšinio legenda Arvydas Sabonis – aut. past.), Kaniava (operos solistas Eduardas Kaniava), Banionis (teatro ir kino legenda Donatas Banionis)… Ir – viskas.“ A. Trumpos manymu, žinių galima išmokti, bet žinoti – viena, o talento, be kurio aukštumų nepasieksi, neišmoksi ir nenusipirksi.
Į Lietuvą kasmet atvyksta pasaulinio garso verslo grandai, mokantys, kaip uždirbti pirmą milijoną. A. Trumpa sako, jog visos žinios apie verslą yra labai naudingos ir jų vertėtų pasisemti, mokytis. Bet recepto, kaip uždirbti milijoną, jo nuomone, niekas negali padiktuoti, o ir pats tokio niekada neturėjo ir neturi: „Viskas priklauso nuo aplinkybių. Kas galėjo numatyti, kad įvyks Ukrainoje karas? Nei Obama, nei, matyt, Putinas. Taip susiklostė aplinkybės.“
Šis karinis konfliktas, supriešinęs Europą su Rusija, A. Trumpos vadovaujamai bendrovei atnešė neigiamų padarinių: dėl draudimo eksportuoti produkciją direktorius neturi ramybės dieną ir naktį, nes reikia ieškoti naujų verslo partnerių, rinkų tam, kad gamyba turėtų kuo mažiau nuostolių.
Prie vairo – penktą dešimtmetį
Penktą dešimtį įmonei vadovaujantis A. Trumpa galėtų dėl įmonės rūpesčių galvos nebekvaršinti. Juolab kad jau yra kam perduoti bendrovės vairą – įmonei vadovauti daug metų ruošiamas vyriausias Trumpų vaikas – sūnus Dalius, bendrovės direktoriaus pavaduotojas. „Kodėl nepatikiu jam? Neima“, – be išvedžiojimų rėžė direktorius, pridūręs, kad jį kamantinėjantys žurnalistai dažniausiai tuo netiki ir vis bando jo pasakytus žodžius interpretuoti. Tačiau čia pat paaiškino, kad jis į eilinius bendrovės reikalus nebesikiša, dairosi „tik į strategiją“, o bendrovėje per dieną dirba vos 4 valandas. „Kada nebedirbs atmintis, tada ir baigsiu“, – reziumavo šią temą A. Trumpa.
Politika ir valdžia neviliojo
Pavydėtinai ekonomiką ir verslo subtilybes lukštenantis, įtakingas tarp verslo, politikos ir valdžios vyrų A. Trumpa galėjo būti racionaliu šalies premjeru, finansų ministru ar Lietuvos naudai dirbti Briuselyje. Jeigu tik būtų panorėjęs, bet kuri partija jį būtų pasitikusi išskėstomis rankomis. Ką dabar verslininkas rinktųsi, jeigu galėtų atsukti laiką atgal? Sako, jog nieko nekeistų: į politiką tikrai neitų, nes ji – ne jo prigimčiai: „Ir būdamas 14-os, ir 18-os, ir 30-ies ar 50-ies. Vienas ir tas pats. Politika ir valdžia – ne mano sritis ir ne mano charakteriui.“
A. Trumpos filosofija – „geriau duoti, nei imti“. O duoti didžiausia rajono verslo bendrovė tikrai turi šimtus galimybių ir būdų. Visų pirma – tai mokesčiai, kuriuos įmonė sumoka pagal įstatymus. „Niekada nesidomiu, kaip bendrovės sumokėti mokesčiai panaudojami. Man dėl to nei šilta, nei šalta. Pati valstybė ir jos institucijos tą nusprendžia, o jos man – nepavaldžios. Norėtųsi, kad pinigai būtų panaudojami kuo naudingiau. Bet ne visada naudingiau galima, nes reikia laikytis įstatymų“, – dėstė verslininkas.
Paminklą finansavo,
kas ant jo užrašyta –
dar neperskaitė
Kiek bendrovės pinigų ir kaip jie paskirstomi įvairiai paramai, A. Trumpa nebesidomi, nes tai – sūnaus Daliaus veiklos sfera. Prieš dešimtmetį A. Trumpa rajono vadovams pasiūlė gražią iniciatyvą – sukurti studijų rėmimo fondą, į kurį savo įnašus (po 100 tūkst. Lt) kasmet įneštų savo asmeninių lėšų jis ir tiek pat – iš rajono biudžeto. Šie pinigai – parama gabiems, bet lėšų studijoms stokojantiems rajono jaunuoliams. „Buvo pasiūlymas stipendijas gausiantiesiems įsipareigoti po studijų grįžti dirbti į Rokiškį. Pasakiau, jeigu tokia nuostata bus, aš neremsiu. Jeigu vaikai norės grįžti, jie ir taip grįš“, – tik taip A. Trumpa įsivaizduoja tikrąją mecenatavimo idėją. Fondas veikė 10 metų, o nuo šiemet jo veikla savivaldybės iniciatyva nutrūko dėl „būsimų studentų mokymosi rezultatų per žemai nuleistos kartelės“. Tačiau apie tai idėjos autoriui A. Trumpai pranešta nebuvo.
Prieš 15 metų „Rokiškio sūrio“ bendrovė finansavo rekonstruotos Nepriklausomybės aikštės paminklo, skirto miesto 500 metų jubiliejui, statybas. Tačiau kas užrašyta ant paminklo, A. Trumpa sakė dar neperskaitęs, tik iš kitų girdėjęs, kad jame įamžinta pinigus paaukojusi „Rokiškio sūrio“ bendrovė. Ji remia kiekvieną miesto jubiliejų, kiekvieną reikšmingesnį miesto, rajono, o dažnai ir šalies renginį – kultūrinį, sportinį. Bendrovė remia ir miesto mokyklas, darželius, prieš metus skyrė pinigų Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo remontui, finansavo bibliotekos įkūrimą filialo pastate. „Rokiškio sūrio“ bendrovės logotipas šiuo metu Rokiškio vardą garsina Ispanijoje, kur vyksta pasaulio krepšinio kovos: rinktinės rėmėjos vardas yra ant Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės marškinėlių.
Dosnią ranką bendrovė ištiesė ir „Gimtojo…“ redakcijai po 1997 m. redakciją suniokojusio gaisro. Jeigu nebūtų buvusios solidžios paramos, kažin koks likimas būtų ištikęs rajono laikraštį, rytoj švęsiantį veiklos 70-metį. „Tai jau labai daug metų, net ir laikraščiui. Reikia labai gerai jį saugoti, kad tiek ilgai išbūtų, kad gyvuotų. Aišku, kad skaitau „Gimtąjį…“ Tai vienas laikraščių, kurį perskaitau visą, išskyrus skelbimus. Nors prenumeruojame spaudos labai daug“, – nuoširdžiai dėstė verslininkas.
A. Trumpai nepatinka, kai su juo bendraujama nenatūraliai, nusmailintu balsu vardijami jo nuopelnai ir sakomi ditirambai: „Jeigu ne Jūs, kas būtų Rokiškyje? Ir panašiai.“ „Man to tiesiogiai niekas lyg ir nesako, tik iš kitų kartais girdžiu. Tokių žmonių (padlaižūnų – aut. past.) aplinkui neturiu, su tokiais nebendrauju“, – teigė pašnekovas. Kažkada A. Trumpai pasakyta Jono Ramanausko, buvusio Juodupės „Nemuno“ direktoriaus ir lengvosios pramonės ministro, protinga mintis giliai įstrigo širdyje: „Žmogui atverk širdį, jei širdį jis tau rodo. Jei atsuka užpakalį, tai nieko nelauk – spirk į tą užpakalį.“
Tradiciškai „Rokiškio sūris“ kasmet remia ir gilias ištakas turintį profesionaliųjų teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“.
Ir, žinia, visada turi galimybę būti pagerbtas per spektaklius. „Žiūriu kiną, neinu į teatrą. Man nepatinka, gėda žiūrėti, nes matau, kaip artistai vaidina. Atėjęs turėtum jausti malonumą, užsimiršti, bet to nebūna. Na, gal tik keli išskirtiniai teatrai. Atsimenu, Donatui (geram draugui, Lietuvos teatro ir kino grandui Donatui Banioniui – aut. past.) sakiau, kad negaliu žiūrėti teatrų“, – dėstė A. Trumpa, niekada neturėjęs įpročio skirtą paramą matuoti jos atsipirkimu kokia nors forma.
Gyvenimo titulai
Už kiekvieno sėkmingą karjerą padariusio, gražius šeiminius santykius išsaugojusio vyro visada stovi išmintinga moteris. A. Trumpa niekada neslėpė – jo didžioji gyvenimo meilė žmona Ledina yra kuklumo, darbštumo ir atsidavimo šeimynai pavyzdys. O tai, kad poros vaikai Dalius, Rita ir Andrius išaugo dorais žmonėmis, sukūrė šeimas, dovanojo 8 anūkus, didžiausias indėlis – ne jo, panirusio į verslą, o žmonos Ledinos nuopelnas. Dukra Vilniuje su tėvų pagalba susikūrė odontologijos verslą, Daliui patikėti bendrovės reikalai, o Andrius pasuko mokslininko keliu – dirba Vilniaus Gedimino technikos universitete.
A. Trumpa šypsosi – yra ir ketvirtas jo kūdikis. Tai – „Rokiškio sūrio“ bendrovė, su kuria tampriai susietas ne tik jo, bet ir visos šeimos bei artimiausių bendražygių, su kuriais „pereita per vandenį ir ugnį“, gyvenimas.
Nei „porsche“,
nei „lamborghini“
Turtais niekada viešai nesipuikuojančio verslininko gyvenimo filosofija paprasta: žmogus laimingas, jei turi mėgstamą darbą ir gerą šeimą.
„Rokiškio sūrio“ grupėje, valdančioje kelias pieno perdirbimo įmones, dirba apie 2 tūkst. žmonių. „Seniai sau pasakiau: „Jeigu darbuotojams negalėsiu mokėti vidutinio atlyginimo, koks yra šalies pieno perdirbimo pramonėje, šiam versle man nėra ką veikti. Geras kolektyvas – sėkmės garantas, nes vienas lauke – ne karys“, – sėkmingo verslo filosofiją dėstė A. Trumpa.
Aršios konkurencijos versle, žinia, būna visko: pakilimų ir kritimų, nuo įmonės nepriklausančių krizių ir bankų griūčių, turinčių tiesioginės įtakos verslo aplinkai. Neigiami padariniai paliečia verslo rinką ir verslo partnerius bei darbuotojus. Bet iš kiekvieno tokio kirčio, anot A. Trumpos, ir gaunamos pačios geriausios gyvenimo pamokos. Verslininkas kukliai kalba apie savo indėlį į bendrovės laimėjimus. „Ką aš čia tokio sukūriau: atėjau dirbti į sovietinę gamyklą ir joje tebedirbu. Už visa kita, kad nebankrutavom, reikia padėkoti Dievui.“
A. Trumpos akcijos vertinamos milijonais, bet verslininkas milijonų lengva ranka nešvaisto: nėra jo kieme prabangių „porsche “ ar „lamborghini“, ištaigingų rūmų ar išskirtinai brangių pomėgių.
Didžiausias džiaugsmas – ramus poilsis šeimos sodyboje prie Sartų, kur paties sugauta žuvis, sava uoga ir daržovė.
Šeimos biudžetas patikėtas žmonai
A. Trumpa sako seniai grynųjų pinigų nematęs: visi jie banke, o šeimos biudžeto reikalus tvarko žmona Ledina. Ir tik ji žino, kiek namų ūkiui ir šeimos išlaikymui reikia pinigų. „Ką aš perku? Žvejybai „žilkos“, kabliukų. Medžioklei šovinių pirkti nereikia, nes klubas lėšas surenka ir bendrai nuperka“, – dėstė A. Trumpa, galintis sau leisti gyventi labai plačiai, bet pinigų nešvaistąs.
A. Trumpa su bendrovėje dirbančiais savo bendražygiais ne tik kuria įmonės strateginius planus, bet ir turi bendrų pomėgių: drauge žvejoja, medžioja, poilsiauja sodyboje bei keliauja po užsienį. „Tai kad jau visur lyg ir būta: Europa išmaišyta skersai išilgai, pasiekti net atokiausi pasaulio kampeliai. Paskutinį kartą keliavome į Vietnamą ir labai dėl to pasigailėjau. Nieko įdomaus ten nebepamačiau, nes visi kraštai tapo lyg ir vienodi“, – nuoširdžiai dėstė A. Trumpa. Į visas atostogų keliones jį lydi žmona Ledina – ištikima gyvenimo palydovė ir patikimiausias ramstis, ypač jei sutrinka verslininko sveikata.
Nepritapėlis?
Paklaustas, kaip gyvena, A. Trumpa visada atsako: „Gerai.“ „Bet aš iš tiesų gyvenu gerai. Net jei gaučiau algos kelis kartus mažiau, neturėčiau darbo, vis tiek taip sakyčiau. Šito esu gyvenimo išmokytas“, – patikino pašnekovas. Anksčiau duotame interviu jis yra pasakojęs, kad žmonės, iš jo lūpų išgirdę tokį atsakymą, gali pagalvoti, kad jis – keistas ar kažkoks nepritapėlis…
Nuopelnai įvertinti ne tik medaliais
A. Trumpos, technikos mokslų daktaro, verslo nuopelnai valstybei gausiai įvertinti. Jis – Lietuvos Verslo Šlovės galerijos laureatas, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I laipsnio medalio kavalierius ir, žinoma, Rokiškio krašto garbės pilietis. Jis – vienintelis iš gausaus tituluotų kraštiečių būrio Rokiškyje gimęs, užaugęs, sukūręs verslą ir Rokiškio niekada nepalikęs. Krašto garbės piliečio titulas, A. Trumpai suteiktas 2001 m., jam pačiam buvo netikėta, bet labai maloni staigmena.
Tačiau už visus garbės medalius ir apdovanojimus verslininkui brangesnis darnios šeimos ir brandaus kolektyvo įvertinimas. „Vadovus reikia ne mylėti, o gerbti. Aišku, jeigu yra už ką. Jei per daugiau nei 40 metų kolektyvas nė karto neatsuko nugaros, galiu manyti, kad gerbia“, – šypsojosi A. Trumpa, neslepiantis, jog turi autokratinio valdymo vadovo savybių, padėjusių įmonę sustyguoti, išplėtoti ir užauginti iki lyderystės aukščiausių viršūnių.
Istorijos ratas apsisuko
Rokiškio sūrių gamintojų tikslas – kad Lietuva taptų mažąja Olandija. Rokiškio gaminių paletė – nuo pieno, varškės produktų iki minkštų ir kietų sūrių, pieno cukraus bei kitų, kurių vardai dėl puikios kokybės gerai atpažįstami pasaulyje. Tačiau visų bendrovės produktų karaliais vadinami fermentiniai sūriai, gabenami į daugybę valstybių, Rokiškio vardą garsina kaip mūsų krašto ambasadoriai.
Ir dar viena labai prasminga istorijos detalė: mūsų kraštą garsinantis sūris vėl sugrįžo į grafų dvarą, kur pieno perdirbimo odisėja ir prasidėjo. Krašto muziejuje jau keleri metai vyksta edukacinė programa „Sūrio kelias“, per kurią saviems, šalies ir užsienio svečiams, turistams (o jų jau skaičiuojama dešimtimis tūkstančių), pristatomi ir siūlomi degustuoti „Rokiškio sūrio“ vizitine kortele tapę sūriai. Taigi istorijai belieka mūsų kraštą garsinančios bendrovės ir jos valdytojų šeimos vardą deramai įamžinti, kad kažkada, gal po kelių šimtmečių gyvensiantys žmonės sakytų: čia – Sūrio sostinė, čia – jos įkūrėjai Trumpos…
Aldona MINKEVIČIENĖ
