Pusė amžiaus – 50 metų atiduota vaikams. Buvo visko: jaudulio, nerimo, džiaugsmo, tačiau niekada netrūko tikėjimo, kad viskas bus gerai, kad pavyks darbai. Visuomet pilna energijos, su šypsena veide. Tokia ir dabar – tik jau buvusi – lopšelio-darželio „Pumpurėlis“ direktorė Zita MATUZONIENĖ.
Ši Mokytojų diena – pirmoji, kai be skubos galima atsigręžti, prisiminti greitai prabėgusius metus.
– Kaip nutiko, kad pasirinkote pedagogo kelią?
– Šeimoje nebuvo pedagogų. Profesiją pasirinkau kažkaip savaime, nors visiems atrodė, kad turėčiau tapti gydytoja. Mano pasirinkimui didelį impulsą davė pirmoji mokytoja Janina Skruodienė ir Kriaunų mokyklos istorijos mokytoja Stasė Bitinaitė – juolab kad ir man pačiai labai patiko istorija. Ši mokytoja man buvo ir mokytojos, ir žmogaus pavyzdys: visuomet taktiška, rami, pasitempusi, mokinių reikalavo ne „kalimo“, o loginio mąstymo. Įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą mokytis istorijos mokytojos specialybės.
– O kur paskui nuvedė gyvenimo kelias?
– Reikėjo kažkur dirbti ir užsidirbti, todėl vėliau mokiausi neakivaizdiniu būdu ir pradėjau dirbti Bagdoniškio (Kriaunų sen.) mokykloje. Ten apie septynerius metus mokytojavau. Gyvenome Rokiškyje, sudėtinga buvo pasiekti mokyklą, teko pėsčiomis eiti, todėl pradėjau ieškoti darbo mieste. Netikėtai sulaukiau pasiūlymo dirbti darželyje auklėtoja, o netrukus ir pavaduoti dekretinių atostogų išėjusią direktorę.
– Kaip sekėsi dirbti, ar nebuvo per sunkios atsakingos pareigos jaunam žmogui?
– Seniau prieš naujuosius mokslo metus vykdavo apžiūros, kaip ugdymo įstaigos pasiruošusios dirbti. Kaip išgalėjau, tą senąjį pastatą atnaujinau: išdažėme sienas, atlikome smulkius remonto darbus. Komisija buvo nustebusi, kaip mes čia viską sugebėjome sutvarkyti. O tas tvarkymas vyko labai paprastai: iš namų nešiau savo dažus ir dažėme.
Po gero pusmečio sulaukiau Švietimo skyriaus vedėjo skambučio ir kvietimo atvykti pokalbio. Dar pagalvojau, ką būsiu ne taip padariusi, kad kviečia. O jis sako, kad teks eiti statomo naujo darželio direktorės pareigas. Tai buvo spalio mėnuo. Buvau jauna, tik 29-erių, galvojau, gal nereikia sutikti su tokiu pasiūlymu. Tas galvojimo periodas tęsėsi pakankamai ilgai, nes įsakymą, kad esu priimama dirbti, parašė tik sausio mėnesį.
– O kas vis dėlto privertė sutikti su pasiūlymu?
– Jeigu ne profsąjungos pirmininkė, kuri tiesiai šviesiai pasakė: „Baik ožiuotis. Žinok, jeigu neklausysi Švietimo skyriaus vedėjo, niekur darbo negausi“, nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Taip ir nuleidau sparnus. Pagalvojau – tebūnie.
Daugiau antradienio “Gimtajame…”
