Vaizduojamojo meno ir žodžio meistrė
Kuo išskirtiniai E. Zalogaitės paveikslai? Jie saviti medžio raižinių kūrimo technika: ant popieriaus pasidaromas eskizas, jis perkeliamas ant braižybos lentos, tada piešiama, spalvinama, lakuojama, raižoma. Didelio formato paveiksluose pavaizduoti karžygiai, įžymios asmenybės (popiežius Jonas Paulius II, kompozitorius Liudvikas van Bethovenas, lakūnai S. Darius ir S. Girėnas bei kiti), peizažai, tėviškės motyvai. Portretuose svarbiausias akių žvilgsnis. Menininkė jį išgauna ne iš karto – tenka „susigyventi“ su paveikslu, prie jo prisėsti keletą kartų. Vėlesni darbai skirti religinei tematikai. Pagal matmenis didžiausias paveikslas yra „Paskutinė vakarienė“. Prie vieno kūrinio E. Zalogaitė užtrukdavo 3–4 dienas.
Deja, moteris jau bent penkerius metus neberaižo, nes silpsta akys. Daugelio darbų nebepamatysime, nes autorė juos išdovanojo. Nebuvo poreikio ir fotografuoti tuos paveikslus, tad ji išsaugojo tik apie dešimt savo darbų nuotraukų.
Kitas išskirtinis obelietės pomėgis – eiliavimas. Renginį vedęs Donatas Smalinskas parodė storą E. Zalogaitės eilių rankraštį. Pasak jo, jei kas nors imtųsi išsaugoti menininkės kūrybinį palikimą, tai vienas iš tokių darbų būtų knygos išleidimas. Renginio dalyviams buvo pasiūlyta ekspromtu paskaityti keletą jos sukurtų eilėraščių.
Apdovanojo Obelių „gryčias“
Dažnai su E. Zalogaite bendraujanti Obelių seniūno pavaduotoja Aldona Žėkienė kalbėjo: „Tai žmogus, negyvenantis sau. Paprašyta parašyti autobiografiją, ji parašė: „Esu paprastas, niekuo neišsiskiriantis žmogus, tik labai myliu meną ir Dievą.“ Šis sakinys ir yra Elena. Reta Obelių „gryčia“ neturi Elenos išdrožto ir dovanoto kryžiaus, kryželio ar paveikslo.“
E. Zalogaitės gyvenimas ir kūryba „sugulė“ į keturių valandų trukmės filmuotą medžiagą, iš jos sumontuotas ir renginyje pademonstruotas 15 minučių trukmės filmas.
Įžvelgia panašumų
Tąkart Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vedėjas Valius Kazlauskas, supažindindamas su menininkės darbais, išvedė paraleles tarp jos ir Liongino Šepkos kūrybos. Jiems bendra tai, kad kurti pradėjo netekę artimų žmonių. 1949 m. mirė L. Šepkos brolis, pas kurį jis gyveno. Pirmąjį kūrinį iš medžio L. Šepka skyrė būtent jam. Tai buvo neįprastas paminklas, susidedantis iš daugelio detalių. 1972 m. mirė E. Zalogaitės mama, taip pat gyvenusi kartu. Didžioji jos kūrybinio palikimo dalis – paveikslų ir eilėraščių – skirta mamai. Patyrę netektis, abu minėti menininkai gyveno vien kūryba.
Antra, jie panašūs tęstinumu, nes kiti žmonės jiems nebegalėjo padaryti įtakos, buitis ir kasdieniai dalykai tapo nebesvarbūs.
Juos vienija dar vienas aspektas – L. Šepkos kūryba nepakartojama ir atstovauja Rokiškiui bei Lietuvai; E. Zalogaitės kūrybos turinys irgi nepakartojamas, nors kol kas ji atstovauja tik Obelių kraštui. V. Kazlauskas pastebėjo, kad, atsiradus galimybei vienoje Rokiškio krašto muziejaus oficinos dalyje eksponuoti L. Šepkos, o kitoje – E. Zalogaitės darbus, tokia ekspozicija taptų dar įdomesniu traukos centru, nes lankytojus domina saviti, išskirtiniai kūriniai. Dar svarbu ir tai, kad abiejų kūrėjų darbai atsidūrė gerose rankose: dievdirbio kūriniai yra minėtame Krašto muziejuje, o dalis E. Zalogaitės paveikslų jau apie ketverius metus eksponuojami Obelių seniūnijos salėje.
Suvaldydavo daina
E. Zalogaitė Obelių vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) ankstesnių laidų abiturientams pažįstama kaip piešimą dėsčiusi mokytoja, kai kurie iš jų dalyvavo ir renginyje. 1974 m. laidos abiturientams atmintyje išliko jos mokymo metodai. Tai iliustruodami, prisiminė tris epizodus. Žemesnėse klasėse jie buvo sunerimę ir manė, kad penketams atėjo galas, nes piešimą pradėjo dėstyti menininkė. Bet jos sprendimai būdavo netikėti – mokėjo pagirti net tuos, kuriems, bendraklasių manymu, piešti visai nesisekė. Prisiminė pamoką, kurioje užduotis buvusi paprasta – nupiešti klevo lapą. Pamokos pabaigoje, kaip įprasta, mokytoja prašė pakelti ir parodyti piešinius. Vieno vaiko lape tebuvo nupieštas rudas burbulas. Visi puolė juoktis, o E. Zalogaitė tepasakė: „Ko juokiatės? Jis klevo lapą paprasčiausiai apkirpo.“ Atmintyje išlikęs ir kitas epizodas: tema – vaikai žiemą. Tas pats berniukas mėlyname fone pripiešė juodų pagaliukų, tad piešinys panašėjo į kratinį. E. Zalogaitė vėl sustabdė juoko bangą žodžiais: „Kokia dinamika! Vaikai žaisdami taip ir juda!“ Vaikams šurmuliuojant, pasigirsdavo ne mokytojos pastaba, o tuo metu populiari daina apie viščiukus. Ją imdavo dainuoti visa klasė.
Prabėgus daugeliui metų, kai šie prisiminimai buvę persakyti mokytojai, ji pastebėjusi: „Ale kaip gerai. Vaike reikia matyti žmogų. Užaugot, prisimenat ir dabar man pasakojat, koks aš velnias būdavau per pamokas…“
„Iš jos išmokome šiltų dalykų“, – prisiminimus apibendrino Donatas Smalinskas, 33-iosios laidos abiturientas.
Renginio pabaigoje E. Zalogaitę sveikino buvę mokiniai, bendruomenės nariai.
