Pažvelgus į Mažvydą Paurį net didžiausias skeptikas suvokia sporto prasmę: tai ne įžymybės statusas, ne lentyna, lūžtanti nuo medalių. Sportas – tai pirmiausia žmogaus bandymas peržengti savo galimybių ribas. Kai pragariškame karštyje iš šlapių rankų slysta diskas. Kai visa vasara paaukojama galimybei kovoti dėl medalio. Kai skaičiuojamos paskutinės minutės prieš lietų, nes „lietuviška vasara“ riboja galimybes treniruotis. Kai žmogaus protas ir širdis galingesni už negalią…
Per daug reklamos?
Kai „Gimtasis…“ pakvietė iš Karlsruhės (Vokietija) su dviem aukso medaliais grįžusį lengvaatletį M. Paurį pokalbio, jo mama Gita prasitarė, kad teko gerokai įkalbinėti sūnų. Mat įspūdingų rezultatų pasiekęs vaikinas mano, kad jam… per daug dėmesio ir per daug reklamos. Nors jis iš Vokietijos parsivežė du aukščiausios prabos lengvosios atletikos jaunių kurčiųjų Europos čempionato medalius, pagerino Europos čempionato bei asmeninį rekordus, sublizgėjo net disko metimo sektoriuje – rungtyje, kuri dėl negalios jam sekėsi kiek sunkiau nei kitiems atletams.
Išlydėjo drebančia širdimi
Mažvydo tėvai Gita ir Egidijus Pauriai drebančia širdimi sekė sūnaus kelionę į Europos čempionatą. Kokį milžinišką „žvalgybos“ darbą jie atliko, byloja ir tai, kad tėtis pavardėmis vardija vaikino varžovus, centimetrų tikslumu – jų rezultatus. Nors prieš išlydėdami sūnų į kelionę jie pasirengimui skyrė daug laiko ir įdėjo daug pastangų, šiurpuliukai virpino širdis.
Iš lietingos „lietuviškos vasaros“ Vilniuje vaikinas pateko į svilinantį karštį Vokietijoje. Temperatūra stadione siekė 38–40 laipsnių. Mažvydas pasakojo, kad jaunieji sportininkai nuo karščio gynėsi kaip įmanydami – gėrė daug vandens, juo vėsinosi: apliedavo save, drabužius. Per kelias sekundes nuo prakaito diskas tapdavo slidus it ledas. Kaip jį išlaikyti rankose ir nepaleisti Dievui į langus? O juk per kurčiųjų varžybas Mažvydas neteko vieno svarbiausių pojūčių: kochlearinį aparatą, kurio dėka jis girdi, buvo paprašytas nusiimti… Ką reiškia jo netekti? Įsivaizduokite save visiškame vakuume: visiškoje tyloje visiškai svetimame, iki tol nė karto nematytame stadione neprarasti judesių koordinacijos, apsisukti tris ratus siaurame disko metimo sektoriuje ir pataikyti iš rankų išleisti įrankį būtent tą akimirką, kai atsiduriate prieš siauroką apsauginio tinklo plyšį… Juk net ir olimpinėse žaidynėse dešimtmečiais sportinę karjerą skaičiuojantys girdintieji atletai pataiko į tinklą…
O Mažvydas sužibėjo: jo mestas diskas nuskriejo rekordiškai toli – 38,23 m. Tai 10 cm toliau, nei artimiausio varžovo vokiečio mestas įrankis. Ir švieslentėje užsidegė įspūdingas prierašas – tai naujasis varžybų rekordas.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
