– Kiek narių dabar grupėje – ar vis dar tie patys šeši?
Radvilė: – Ne, mūsų daugiau – prisijungė Emilis, grojantis mušamaisiais.
Evelina: – Mes nuo pradžių buvome šeši: Rosvaldas, Kristupas, Lukas, Marija, Lukrecija ir Radvilė. Esame labai gerai susibendravę ir daug visko kartu padarę. Kristupas dėl ledo ritulio treniruočių yra labai užsiėmęs ir vienu metu buvo pasišalinęs kažkur pusei metų, bet dabar vėl grįžo. O Emilis, ačiū Dievui, nukrito iš dangaus ir kaip angelas apsireiškė (juokiasi – aut. past.), kai mūsų Rosvaldas išvyko į Kauną studijuoti. Mums, aišku, labai gaila, kad netekome Rosvaldo, nes jis buvo labai didelė mūsų grupės dalis ir didelis pasididžiavimas. Po kiekvieno koncerto daugiausia komplimentų iš publikos būdavo jam…
– Emili, koks tau buvo pirmasis išėjimas į sceną su grupe?
Emilis: – Aš įpratęs prie scenos, su simfoniniu orkestru ir ansambliu vykstu į koncertus. Na, per gerai sekėsi, kad nieko blogo neatsitiktų (juokiasi – aut. past.)… Per pasirodymą rugsėjo pirmąją pasileido būgnų pedalas, todėl teko Evelinai bėgti į sceną jį prisukti.
– Kas po rugsėjo pirmosios?
Evelina: – Po rugsėjo pirmos nebuvom susitikę, nes visi sugrįžo į mokyklas ir būrelius, leidžiam įsivažiuoti. Ir aš jau kuriam laikui išeinu iš darbo.
– Kaip manote, kaip atrodys grupė, kai turėsite naują vadovę?
Evelina: – Naujos vadovės tikslas – tęsti visą grupės įdirbį. Dėl to mūsų pirma repeticija bus kartu, kad aš parodyčiau, kaip mes dirbam.
– Koncertai jums nebe naujiena, turite sceninės patirties, o jūsų repertuare – ir pačių kurtos dainos, ir kitų atlikėjų. Kurių daugiau?
Evelina: – Jau dalyvavome dvidešimt dviejuose koncertuose. Atlikdavome septynias dainas, iš kurių dvi – „Kelyje“ ir „Bardakas“ – buvo savo kūrybos.
Radvilė: – Dabar pačių kurtų dainų turime jau penkiolika. Taigi grupės repertuare jų – dauguma.
– Koks jausmas būti scenoje?
Lukrecija: – Nors aš nemėgstu scenos – su grupe tai visai kitas jausmas, nes būni su žmonėmis, kurie jaučiasi panašiai kaip tu. Į savos kūrybos dainą įdedi dalelę savęs – dalelę savęs ir scenoje parodai.
– O… sulaukti dėmesio?
Evelina: – Po koncerto Kaišiadoryse buvo pirmas kartas, kai daug žmonių laukė, kad po pasirodymo su mumis nusifotografuotų. Visi labai nedrąsūs buvo…
Radvilė: – Buvo neįprasta sulaukti tiek dėmesio.
– Koks yra jūsų dainų kūrimo procesas?
Evelina: – Dainos pagrindas yra harmonija, turime du harmoninius instrumentus – tai pianinas ir gitara. Tada atsiranda ritmas – būgnai. Radvilė visą laiką dainuoja. Marija kartais dainuoja, kartais groja, žiūrim, kur labiau reikia antro balso, ji dainuoja, kur labiau reikia įdomesnio skambesio, groja smuiku.
Radvilė: – Dažniausiai mums Evelina rašydavo žodžius ir melodijas. Dabar pradedam kurti ir patys. Aš buvau parašiusi pirmą posmelį, o Lukrecija – akordus. Tada susirinkom – sukūrėm visą likusią melodiją, aš per naktį parašiau žodžius, parodėm Evelinai ir jai patiko. Taip gimė daina – „I‘m still not done“. Iš pradžių galvojau, kad kursiu tik angliškai, bet dabar jau turiu tris tekstus parašiusi ir jie visi lietuviški. Tikiuosi, pavyks sukurti tas dainas, nes man jos skamba galvoje.
– Ką jums reiškia muzika?
Radvilė: – Muzika yra visas, visas mano gyvenimas. Aš net neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi be jos. Aš valgau su muzika, prausiuosi su muzika – visur einu su muzika. Aš pykstu su muzika, aš džiaugiuosi su muzika. Man muzika yra viskas, viskas. Ir kai atsirado galimybė būti kartu su žmonėmis, kurie jaučiasi panašai – tai mus visus labai suvienijo.
Lukas: – Man tiesiog patinka groti.
Evelina: – Ne, ne, ne. Lukui ne tik groti patinka, Lukas apsėstas šitos grupės. Jis visiškai visas repeticijas įrašinėja, o mūsų repeticijos trunka ir po tris valandas.
Lukrecija: – Ir jis visada klausosi repeticijų, kartais, būna, dvyliktą nakties atsiunčia ištrauką – va, žiauriai gerai pagrojai… Man pačiai muzika – tai būdas jausmus išlieti ir juos aktyvuoti. Būna, blogomis dienomis pasiklausau linksmos muzikos ir nuotaika pasitaiso, arba atvirkščiai.
Emilis: – Aš jau nuo trejų metų muzikos mokyklą lankau. Muzika man visada kai ką reiškė, nors daug jos nesiklausau. Noriu visada kažko naujo, norėjau būgnais groti, kad ateityje turėčiau ką sūnui parodyti… Noriu būti visų galų meistras ir viską išbandyti. O būgnai man jau labai seniai patinka, visada grojant eina šiurpuliukai. Dievinu muziką – ji dalis mano gyvenimo.
– Kas sudėtingiausia jaunai ir kylančiai grupei?
Lukrecija: – Sunkiausia laiką susiderint, kada visi gali repetuoti. Vis dėlto mes turėjome labai geras sąlygas grupės pradžiai. Turėjom vadovę, studiją – tai viską palengvino.
Radvilė: – Pradžioje dar buvo sunku visiems sutarti taip, kad galėtume lengvai reikšti savo mintis. Mūsų taisyklė – visi turim jaustis gerai.
Evelina: – Čia labai daug laisvės. Mūsų principas yra, kad visiems būtų saugi psichologinė zona ir čia gali būti liūdnas, gali būti piktas, kūrybiškas ar pavargęs, koks tik nori.
– Kas dar grupės laukia ateityje?
Evelina: – Aš visada turėjau norą groti kuo įdomesnėje scenoje. Mes esame groję ant platformos prie vandens, dar norėtume pakoncertuoti ant Kultūros centro stogo. Man labai svarbu, kad scena būti įdomi, šviesi ir galinga. Buvome nufilmavę „Bardako“ dainos klipą, bet jis buvo labai paprastas – tiesiog statinis kadras. Naujosios „Anti-hate“ vaizdo klipą filmavo videografas ir tą darėme keliose erdvėse.
– Apie ką ši daina?
Evelina: – Dainos esmė, kad žmonės turi labai daug pykčio savyje ir, nors pyktis kaip emocija yra normali ir suprantama, labai svarbu, kaip su tuo tvarkaisi. Ši daina apie žmones, kurie nesugeba valdyti pykčio ir jis dažniausiai be jokios priežasties paliečia kitą, nekaltą žmogų. Dainuojam apie tai, kad svarbu pamąstyti prieš kažką sakant ir išmokti atsiprašyti.
– Kaip įsivaizduojate grupę po kelerių metų?
Evelina: – Tai yra akivaizdu. Po kelerių metų kai kurie nariai išvažiuos studijuoti. Tikriausiai šios grupės nebeliks, bet tai nėra didelė netektis. Aš jau nuo pradžių žinojau, kad tai yra paauglių projektas, kuris buvo sukurtas tam, kad jie įgytų sceninės, koncertinės ir grojimo grupėje patirties. Tai galės pritaikyti vėliau savo gyvenime. Pavyzdžiui, Rosvaldas dabar jau turi grupę Kaune. Aš net neabejoju, kad ir kiti nariai turės. Gavome labai tvirtus pagrindus ir ateitis bus tokia, kokia ji bus. Ši grupė gal ir neišliks, bet vėliau, kai grįšiu į darbą, sukursiu kitą grupę (juokiasi – aut. past.).
– Ačiū už pokalbį…
Monika KAIRYTĖ
