– Jūs rokiškėnas?
– Taip. Ir darželį čia lankiau, paskui trečią vidurinę (dabar – „Romuvos“ gimnazija). Čia gimiau ir augau iki 18 metų. Tada išvažiavau studijuoti į Kauną. Būdamas 25-erių išvažiavau į Airiją, kur pragyvenau 14 metų, sukūriau šeimą. Ten atsirado galimybė emigruoti į JAV ir prieš 12 metų tai padarėm. Iki šiol ten ir gyvenam.
– Su įvairiomis emigracijos istorijomis dabar susiduriu nemažai, bet daugiau su tais, kurie grįžta į Lietuvą. Jūs čia laikinai, ar bandote visam laikui grįžti į gimtinę?
– Atostogauju. Galima sakyti, darbostogos. Turiu galimybę dirbti nuotoliniu būdu, tai nesu pririštas prie kokio nors biuro, vietos, galiu keliauti. Kadangi čia turiu draugų, giminių, grįžtu su vaikais, šeima kas pora metų paatostogauti, šiek tiek derindamas tas atostogas ir su darbu. Todėl galime čia pabūti ir ilgesnį laiką. Dabar Lietuvoje jau kokį mėnesį laiko, o atgal išskrendam kitą savaitę.
– Koks Jūsų darbas?
– Paprastai, liaudiškai tariant – IT specialistas. Jei konkrečiau, tai esu programinės įrangos inžinierius.
– Ir Jūsų išsilavinimas su tuo susijęs?
– Taip. Gavau kompiuterinių technologijų bakalauro diplomą Airijoje.
– Tai į Airiją išvažiavot nelabai žinodamas, kuo užsiimsit? Ar, kaip dauguma lietuvių, į statybas?
– Ne visai. Darbo kontraktą jau turėjau prieš išvažiuodamas. Žinojau, ką ir kur dirbsiu. Tik važiavau ten maždaug pusei metų. Tas pusmetis užsitęsė 14 metų.
– Amerikoje, kiek supratau, Jūs ne tik dirbate, bet ir nemažai keliaujate?
– Užsiimu šiek tiek ekstremalesnėm kelionėm negu paprasti keliautojai. Dalyvauju lenktynėse, susijusiose su ištverme: kalnų dviračių bekelės lenktynės miškuose, kalnuose. Prieš keletą mėnesių pradėjau ilgesnių distancijų bėgimus bekele. O šiaip mėgstame ir su vaikais su kuprinėmis į kalnus ir nebūtinai į kalnus iškeliauti savaitei ar dviem.
– Ne kokiais nors turistiniais takais, o savo maršrutu?
– Iš anksto susidarau savo maršrutą. Konkretaus maršruto planavimas prasideda gerokai anksčiau, nes, sakykim, einant į Nacionalinį parką reikia gauti leidimus nakvynei ir panašiai. O dar reikia susiplanuoti skrydžius, mašinų nuomą, kokį atstumą kiekvieną dieną galėsim nueiti, kiek reikės maisto, drabužių ir taip toliau. Planavimas sudaro 50 procentų malonumo. Kai jau ateina ta diena, skrendam, darom, prasideda tikrasis žygis.
– Kiek tokių žygių per metus nueinat?
– Į rimtesnius žygius po kalnus leidžiamės kas antrą vasarą. Vieną vasarą skrendame į Lietuvą, kitą – keliaujame į kalnus. O kalnų dviračių lenktynėse dalyvauju 5–6 kartus per metus. Kartais ir daugiau. Nuolat kažkas vyksta arba kažką planuoji mėnesiui ar dviem mėnesiams į priekį. Yra reguliarūs renginiai, kuriuose nuolat dalyvaujame, tokia nusistovėjusi žmonių grupė, kurioje vis atsiranda naujų draugų. Su jais kartu planuojame daugmaž metams į priekį, ką galėtume nuveikti, kur sudalyvauti.
– Kaip atrodo tos kalnų dviračių lenktynės? Vyksta kokie nors čempionatai, ar tai šiaip mėgėjų varžybos?
– Tai tikrai ne „Tour de France“. Tai daugiau entuziastų organizuojami lenktynių formato renginiai, kurie gali trukti nuo vienos iki kelių dienų, priklausomai nuo atstumo ir trasos sudėtingumo. Dažniausiai būna iš anksto numatytas griežtas maršrutas, kurio turime laikytis. Gauname GPS dokumentą. Jį įkrauname į dviračio kompiuterį ir važiuojame griežtai tuo maršrutu, kuris gali būti nuo 200 iki 500 mylių ar net daugiau. Yra lenktynių, kuriose važiuojama nuo Kanados iki Meksikos sienos, apie 2400 mylių. Tokios lenktynės vyksta apie mėnesį. Aš jose dar nevažiavau. Kada nors, kai turėsiu tiek laiko, pabandysiu. Dabar važiuoju mažesnius atstumus.
– Turbūt ir įranga tokioms varžyboms yra speciali, ne šiaip paprasti kalnų dviračiai iš prekybos centro? Brangus malonumas?
– Pradėti galima nebūtinai brangiai. Kad ir tuo pačiu dviračiu iš prekybos centro. Svarbiausia ne brangi įranga, o turėti pakankamai užsispyrimo ir valios dalyvauti iki galo. Nesvarbu, kokio brangumo įrangą turi, vis tiek ateina momentas, kai pasidaro sunku, šalta, labai nepatogu, pritrūksta vandens, maisto ar dar kažko ir turi perlipti per save. Kai pradėjau prieš 7 ar 8 metus tuo sportu užsiiminėti, turėjau paprastą dviratį, paprastą įrangą, bet, susipažinęs su kolegomis, to paties sporto entuziastais, pamatai, ką jie turi, ateina momentas, kai pradedi viską tobulinti.
Labai svarbu, kad viskas būtų kuo lengviau, nes atstumai dideli ir su mažesniu svoriu lengviau juos įveikti. O kuo lengviau, tuo brangiau. Visi pradedantieji apsikrauna dviračius krepšiais, pasiima, ko reikia ir ko nereikia. Po 2–3 lenktynių viskas pradeda lengvėti, kai atsikratai visko, kas nebūtina, ir pasiimi tik pačius būtiniausius dalykus.
Varžybų formatas yra toks, kad mes neturime jokios palaikymo komandos, patys turime pasirūpinti maistu, nakvyne (dažniausiai miegame miškuose ar laukuose, kokiame miestelyje viešbutuką išsinuomoji porai valandų ir važiuoji toliau). Vandens ar maisto šiek tiek pasiimi, atsargas pasipildai pravažiuodamas kokį miestuką. Vandeniui turime specialius filtrus, tad galima pasipildyti atsargas kokiame nors upelyje. Labai svarbus momentas yra dviračio remontas, nes dažnai jie lūžta, daug problemų būna su padangomis. Tokius dalykus irgi reikia numatyti ir būti pasiruošus jiems. Kur nors kalnuose arba 50 mylių nuo artimiausio miesto niekas nepadės, turi pats pasirūpinti.
– Koks maršrutas, kelionė, žygis buvo įspūdingiausi?
– Jei pėsčiomis, tai Kalifornijos aukštutinėje Siera Nevadoje. Tai gražiausias dalykas, kokį esu matęs. Kaskart eidami pamatom kažką vis naujo. Stengiuosi kiekvieną kartą surasti naujus maršrutus, nagrinėju žemėlapius, takus. Neinam ten, kur nėra visai jokių takų, nes kalnai yra kalnai – pavojingas dalykas, gali ir pasiklysti, ir nukristi. O sunkiausias maršrutas su kalnų dviračiais buvo, kai teko įveikti 360 mylių šiaurine Džordžijos valstijos dalimi nuo Pietų Karolinos iki Alabamos. Penkios dienos, bekelė, kartais šalta, kartais karšta – rimčiausias iššūkis iki šiol ir fiziškai, ir psichologiškai. Bet įveikiau jį.
– Radau internete, kad Irmantas Lukošiūnas užsiima krosfitu. Tai Jūs?
– Taip, užsiiminėjau. Šia sporto šaka susidomėjau dar gyvendamas Airijoje. Labai patiko, nes jis ekstremalesnis – įeina gimnastikos, sunkiosios atletikos elementai, reikalauja ištvermės. Ir JAV dar krosfitu užsiiminėjau keletą metų, net dalyvaudavau įvairiose varžybose, bet dėl traumų teko šiek tiek pristabdyti. Tada perėjau į brazilišką džiudžitsu, daugiau kovinę sporto šaką ir kartu pradėjau užsiiminėti ištvermės sporto šakomis, kalnų dviračiais. Dabar daugiausiai jais ir užsiimu.
– Iš kur ta aistra sportui? Iš mokyklos laikų?
– Vaikystėje Rokiškyje irgi esu išbandęs nemažai sporto šakų – ir krepšinį, ir futbolą, ir ledo ritulį, kol apsistojau keletui metų prie lengvosios atletikos, mėčiau ietį. Visą laiką buvau judrus, aktyvus. Paauglystėje šiek tiek užsiiminėjau kultūrizmu. Niekada nenorėjau jaustis silpnas ar ko nors negalėti padaryti, visą laiką norėjau galėti daugiau, kiek įmanoma prižiūrėti savo kūną.
– Kokie didžiausi gyvenimo Amerikoje ir Lietuvoje skirtumai?
– Esminis skirtumas, kad JAV yra imigrantų šalis, viso pasaulio tautybių katilas. Labai didelis skirtumas tarp imigranto kurioje nors Europos šalyje ir imigranto Amerikoje. Aš ten net nesijaučiu imigrantas, nėra taip, kad ten su manimi kaip nors kitaip elgtųsi ar panašiai. Bendravimas ten pagarbus, mandagus, nesijaučia jokio šaltumo, priešiškumo. Amerikiečiai labai draugiški ir dosnūs žmonės. Lietuvos privalumas yra lietuviškumas – norėtųsi, kad Lietuva išliktų Lietuva. Su unikalia kalba, unikalia kultūra, kurias gal ne visi čia gyvenantys deramai vertina.
– Negalvojat grįžti į Lietuvą visam laikui?
– Tos galimybės neatmetu niekada. Nesu JAV įleidęs šaknis visam laikui. Gyventi ten sekasi neblogai, gyvename Floridoje, kur neblogas klimatas, paplūdimiai, jūra. Žodžiu, gyvename ten, kur kiti poilsiauja. Grįždamas kas antri metai puikiai matau, kaip Lietuvoje viskas keičiasi tik į gerąją pusę. Gražėja ir Lietuva, ir Rokiškis. Mano dukra Gabija nori ten baigti mokslus, pasidaryti karjerą.
– O Rokiškyje daug likę giminių, draugų?
– Iš šeimos čia gyvena mama ir brolis. Yra aplink ir daugiau giminių, draugų. Kadangi grįžtu gana dažnai, nesu nuo to gyvenimo atitrūkęs. Pastarąsias pora savaičių važinėjau po Lietuvą ir lankiau gimines, draugus, pažįstamus.
– Ką lietuviškiausio nusivežėt į Ameriką? Ką darote, ko amerikiečiai nedaro?
– Gal ne visai tiesiogiai atsakysiu, bet lietuviškiausia, ką nusivežėme į Ameriką – savo kalbą. Griežtai nuo pat mažens namuose tarpusavyje ir su vaikais kalbame tik lietuviškai. Vaikai visą laiką buvo tiesiog verčiami kalbėti namie tik lietuviškai. Pradėję eiti į darželius, mokyklą, bandė ir namie kalbėti angliškai, bet tai griežtai draudėme, ir jie tarpusavyje iki šiol kalba tik lietuviškai. Ir patys džiaugiasi, kad jiems tai įskiepijome. Tikiuosi, kad ir savo vaikams tai perduos.
– Išlaikėte tai šeimoje? Vaikai nelankė jokių šeštadieninių lietuvių mokyklų?
– Nelankė. Yra tų lietuviškų mokyklėlių, bet nuo mūsų tolokai važiuoti, o ir kitokių užsiėmimų savaitgaliais yra.
– Ar yra tokių grynai amerikietiškų įpročių, kuriuos jūs parsivežat čia? Ko iš Amerikos čia pritrūksta?
– Lyg ir nieko netrūksta. Čia atvažiuoji su kitais poreikiais ir tikslais. Kai atvažiuoju į Lietuvą, nesu atitrūkęs nuo jos gyvenimo, nors ten gyvenu jau senokai. Man čia niekas nėra svetima. Trūkumų jokių nejaučiu, iš karto persijungiu į lietuvišką gyvenimo būdą. Vienintelis dalykas, kurio Lietuvoje pasiilgstu po kokių trijų savaičių – normalaus gyvenimo ritmo. Lietuvoje dažnai neaišku, kur atsirasi, kur praleisi tą naktį, kur nakvosi rytoj. Aš to nemėgstu – man patinka stabilumas. Bet yra taip, kaip yra. Važiuodamas į Lietuvą žinau, ko tikėtis, ir su tuo kažkaip susitaikau.
– Šaltibarščius Amerikoj darot? Cepelinus verdat?
– Taip. Cepelinus gal ne taip dažnai, jiems reikia kokios nors progos, bet šaltibarščius, kai tik ateina tas šiltesnis metų laikas, žmona daro gana dažnai. Man patinka, žmona valgo, bet sūnus net artyn neina. Amerikiečiams bandėme duoti paragauti šaltibarščių, tai mūsų draugai, nors atviri naujovėms, jais neliko sužavėti. Jie nesupranta, kad sriuba gali būti šalta.
– Ten, kur jūs gyvenate, yra lietuvių bendruomenė? Renkasi, bendrauja?
– Lietuvių yra visur. Ten, kur mes gyvename, yra gana stipri lietuvių bendruomenė. Sant Petersburgo lietuvių bendruomenė gyvuoja dar nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai lietuviai pabėgėliai apsigyveno, pastatė Lietuvių namus, kuriuose iki šiol renkasi, švenčia įvairias šventes, būna renginiai, atvažiuoja įvairūs atlikėjai iš Lietuvos, atvažiuoja Lietuvos ambasados konsulai, savaitgaliai gaminami lietuviški pietūs. Žodžiu, bendruomenės veikla vyksta. Mes gal daugiau įsijungiame per šventes.
Neseniai šventėme Jonines, susirinko gal apie 100 žmonių. Paplūdimyje sukūrėme laužą, grojo muzika – šventėme iki išnaktų. O šiaip turime ir lietuvių draugų, kurie gyvena netoliese, ratą. Su jais dažnai susitinkame, bendraujame. Mano paties draugų panašus skaičius amerikiečių ir lietuvių.
– Ačiū už pokalbį.
