– Kaip ir kada kilo „Mr. Mars“ idėja?
– Pati idėja kilo seniai, prieš daugiau nei šešerius metus. Tai dėl didelės meilės savo augintiniui Marsui, tad jis turbūt dėl to ir „kalčiausias“. Marsas mano gyvenime svarbus ir ypatingas, todėl ir guoliuko jam norėjau būtent tokio – ypatingo. Mėgstu kokybiškus ir praktiškus daiktus, todėl kai ieškojau guolio savo mylimam šuniukui, niekas man nepatiko ir niekas netiko namų interjere, todėl nusprendžiau pabandyti padaryti pati.
Internete irgi neradau nieko, kas būtų verta dėmesio. Paieškos tęsėsi ilgai, tačiau vis tiek buvo nesėkmingos. Galiausiai nusprendžiau nesisavinti svetimos idėjos, o sukurti savą: mintyse susidėliojau labai aiškų ir detalų dizainą. Tas vaizdas liko nepakitęs iki šiol, būtent tokio dizaino baldus praėjau gaminti ir gaminu iki šiol. Žinoma, tobulinimų būta, bet pati idėja išliko.
– Turėjai idėją. Kas vyko toliau?
– Baldų gamybos įgūdžių neturėjau, prireikė ilgų bandymų, kol pavyko puikus rezultatas. Kai gaminau pirmąjį savo guoliuką, sukirbėjo mintis, galbūt tuo galėčiau užsiimti visą gyvenimą, nors iki tol nemačiau savęs gamyboje. Man patinka sugalvojus idėją ją įgyvendinti, kažką sukurti, kažką sugalvoti. Mano pirmasis „blynas“ sulaukė didelio susidomėjimo ir daug gražių komentarų. Visi kone vieningai sakė: „Tokio guolio dar nesu matęs.“ Kiekvieną kartą išgirdus šiuos žodžius stiprėjo mintis išdrįsti siūlyti žmonėms tai, ko jie dar nėra matę.
Kai galų gale apsisprendžiau, pradėjau viską nuo pradžių. Pirmiausia apgalvojau produkto sukuriamąją vertę, naudą ir įvertinau pirkėjo lūkesčius. Mano tikslas – maksimali kokybė, siejama su prabanga ir daugiafunkcionalumu, kurį pajustų žmogus ir augintinis. Mąsčiau, kokią dar gaminio naudą galėčiau pasiūlyti savo klientams. Idėją pakišo pats Marsas. Mano šuo labai bijo griaustinio, lietaus, smarkaus vėjo, fejerverkų. Socializavimo metodai veikė, bet tie, kas su tuo susiduria, žino, jog tai lėtas procesas, o norėjosi gyvūnui padėti nusiraminti čia ir dabar. Vieną vakarą, kai prasidėjo griaustinis, pastebėjau, kad Marsas iškart įlindo į guoliuką pasislėpti, tuomet supratau, kad tas guoliukas – puiki priemonė sušvelninti stresą. Norėjau, kad šis gaminys būtų ramybės vieta gyvūnui. Pufo vidų įrengiau iš garso izoliacinių medžiagų ir pasikonsultavau su šunų elgesio specialistu. Jis patvirtino, kad toks produktas rekomenduotinas augintiniams, kurie turi elgesio sutrikimų, tokių kaip nerimas, ar triukšmo baimių, fobijų, tarkim, bijo fejerverkų, griaustinio, stipraus vėjo, lietaus, muzikos.
Tuomet galvoje susidėliojau aiškią verslo idėją: kas aš esu ir kur aš eisiu. Idėja atrodė labai aiški, paprasta ir išsigryninta, o kaip ir ką daryti – nežinia. Todėl nuo minties iki realių darbų dar teko nueiti ilgą ir nelengvą kelią. Pradėjau susikurdama feisbuko paskirą, bene iškart sulaukiau didelio susidomėjimo, išskirtinis gaminys pritraukė žmones.
– Kada pavyko parduoti pirmąjį savo kūrinį?
– Tiesa pasakius, pirmojo pardavimo nepamenu, tik pamenu, kad pufas buvo tamsios violetinės spalvos. Veiklos pradžioje susidūriau su daugybe kliūčių. Greitai supratau, kad visko viena negaliu padaryti, tai neefektyvu ir beprasmiška. Tad kitas logiškas žingsnis buvo susirasti darbuotoją. Vos tik atsirado padėjėja, iškart daugiau dėmesio ir laiko pradėjau skirti tiems dalykams, kas skatina veiklos augimą.
– Dalyvavai ir savivaldybės konkurse paramai gauti?
– Taip, esu laimėjusi verslo paramą savivaldybėje. Tai labai prisidėjo prie veiklos vystymo. Buvo atnaujinti būtiniausi įrankiai, jie paspartina ir palengvina darbą, pavyko įsigyti didelį kiekį medžiagų, o tai gerokai sumažina gamybos išlaidas.
– Kiek jau esi pagaminusi ir pardavusi savo kūrinių? Tikriausiai juos galima pamatyti ne vien Lietuvoje? Kur teko juos siųsti?
– Kiek teko pagaminti, niekada neskaičiavau. Būtų smagu žinoti tikslų skaičių. Tų gaminių nemažai.
Nemažai produkcijos keliauja ir į užsienį: Vokietiją, Angliją, Airiją, Norvegiją, Daniją ir t. t. Toliausiai yra tekę siųsti į Kiprą. Šį siuntinį labai gerai pamenu, nes buvo pandemijos pradžia, kai siuntų procesas buvo sutrikęs ir mūsų kūrinys iš Lietuvos į Kiprą keliavo kelis mėnesius. Džiaugiuosi, kad klientas tai suprato ir kantriai laukė.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
