Žiūriu į tave ir smagu matyti, kaip vis kažko mokaisi ir bandai daryti ką nors naujo. Ko išmokai šiemet?
Visų pirma man atrodo, kad kiekvienam žmogui reikėtų mokytis. Tik taip gali neužsisėdėti savo vandeny. Net jei kažko mokaisi savo darbe, reiktų dar mokytis ko nors iš šalies. Esu kažkada sakiusi, kad reiktų mokytis dviejų dalykų – vieno kūnui, kito protui. Užsikabinęs gali judėti toliau ir toliau mokytis, gilintis, jeigu ne, kitais metais gali imtis ko nors naujo. Aš jau antrus metus vis dar tebesimokau siūti. Šiemet dar pradėjau mokytis groti pianinu. Ir dar lankyti gidų kursus. Juose labai daug visko: nuo paskaitų apie architektūrą, apie Lietuvos fauną ir florą iki mokymosi kalbėti, judėti, vaikščioti. Turbūt šiuo metu ir mokausi šitų trijų dalykų.
Aš viską suprantu, bet kam tau, literatūros, teatro žmogui, tas siuvimas?
Šiaip aš visada mėgau rankdarbius, jie man kaip atsipalaidavimo priemonė. Kai pernai pradėjau to mokytis, tiesiog norėjau visada turėti planą B. Gyvenime juk gali daug kas nutikti. Praktiniai įgūdžiai visada gali praversti. Pasitaikė tokia proga ir nusprendžiau išbandyti save. Siuvimui juk irgi reikia fantazijos, o be to, tai tam tikras atsipalaidavimas, nes darai kažką rankomis. Rašant įsitempia smegenys ir reikia krūvio kūnui – arba vaikščioti, arba kažką daryti rankomis, kad smegenys atsipalaiduotų.
Bet tam pakanka atsistoti nuo kompiuterio ir išvesti pasivaikščioti šunį.
Taip. Bet jei tu tai darysi kiekvieną dieną daugybę metų, pakliūsi į uždarą ratą, nieko naujo nebepažinsi. Man siuvimas davė nerealių žmonių, su kuriais susipažinau, naujų įgūdžių ir naujų galimybių. Besimokydama siuvimo išvažiavau balandį kelioms mėnesiams į praktiką Portugalijoje, pora savaičių buvau praktikoje Daugpilyje. Portugališkai aš šiek tiek mokėjau, nes anksčiau gyvenau ir dirbau Brazilijoje, o rusiškai visai nemokėjau, bet Daugpilyje pramokau (juokiasi) gal kokius penkis žodžius. Per siuvimą atsirakino daug visokių dalykų. Iš to ir personažai gimsta, ir pats įdomesnis daraisi. Net sau.
Ką pasisiuvai šiemet?
Pasisiuvau tautinį kostiumą. Tai buvo mano svajonė. Gal dėl jos ir ėjau mokytis siūti. Tikrai. Ir tai ne taip jau super sudėtinga. Na, kai tau padeda mokytoja. Už tą kostiumą labai esu jai dėkinga. Abiems mokytojoms – Danutei ir Jūratei. Tai superinės moterys. Jos myli ne tik siuvimą, bet ir žmones.
Dar pasisiuvau tokią pusiau permatomą juodą suknią, bet nesugalvojau, kur su ja galėčiau eiti.
Pereikim prie rašymo. Dar vis dirbi žurnale „Raktas“?
Ne. Gana ilgai ten dirbau, bet šiemet pavasarį pajutau, kad jau reikia erdvės naujiems dalykams ateiti. Ir išėjau iš „Rakto“.
Knygų vaikams šiemet išleidai?
Taip. Su „Kake Make“ knygų kiekvienais metais išeina po kelias. Kai kurias tik redaguoju atitinkamai šio prekės ženklo stiliui, o dabar leidžiamos skaitymo knygos jau mano rašytos ir leidžiamos su mano pavarde. „Kakės Makės“ prekės ženklas – vienas stipriausių Lietuvoje, kuria didelę pridėtinę vertę, padeda formuotis vertybėms, savo požiūriui į pasaulį. Smagu būti to dalimi. O kai gali dar ir gyventi iš to – tiesiog fantastika.
Kaip vaikų rašytoja tu jau žinoma, o suaugusiems rašyti nesinori?
Ilgą laiką nesinorėjo. Šiemet kilo netikėta mintis rašyti gal net ne suaugusiems, o paaugliams. Jei rašyčiau suaugusiems, tai tik meilės romanus. Tikėtina – pikantiškus. Bet dabar pradeda darytis įdomus paauglių sektorius. Dar nesu tikra, ar turiu ką jiems pasakyti, ar žinau, ar dar atsimenu, kaip jie kalba. Net nežinau, ar pati buvau tipinis paauglys. Bet visgi dabar turbūt įdomu būtų rašyti jiems. Atrodo, kad jie truputį nuskriausti, nes nelabai turi literatūros, skirtoms specialiai jiems, dažniau skaito verstinius kūrinius.
O, pavyzdžiui, Tomas Dirgėla?
Jo skaitytojas gal dar ne visai paauglys, toks kokių 10–12 metų. O man rūpėtų vyresni, jau baigiantys mokyklą, 17–18 metų, tie, kurie neskaito, arba skaito tik mokyklinės programos literatūrą. Tokie pusiau suaugę. Jie turi daug išminties, visai kitokio požiūrio į gyvenimą.
Parašei pirmą pjesę. Kaip kilo mintis? Tu šalia teatro ar teatre jau seniai ir tikrai turėjai apie tai pagalvoti. Paskatino tas paskelbtas konkursas, ar turėjai anksčiau tą sumanymą.
Buvo daug atsitiktinumų. Šį rudenį tikrai turėjau daug darbo ir buvo daug visokių dalykų. Pamačiau to konkurso skelbimą ir labai spontaniškai užpildžiau anketą. Nieko ypatingo negalvodama, bet žinojau, kad gali būti įdomu. Kai gavau laišką, kad jau atrinkta, ir kad reiks važiuoti į Panevėžį, net nesupratau, kokio masto tai bus dalykas. Kad paskui tą tekstą skaitys tikri aktoriai. Jei būčiau tai iš karto supratusi, turbūt būčiau labai išsigandusi. Suvažiavom, buvo labai geras vakaras su Gabriele Labanauskaite. Atvažiavau net be idėjos – gal visai be nieko. Tą vakarą gavome užduočių – tiesiog rašai sąmonės srautą, pasižymi, kokios temos tau labiausiai rūpi ir bandai kurti iš jų kažkokį siužetą. Per tą vakarą viskas ir susidėliojo. Tada jau pasidarė įdomu. Kai supratau, kad bus skaitymai, pjesių pristatymai, pasidarė ypač įdomu. Man atrodo, kad pasaulis tave nuveda ten, kur tau reikia. Net pačiam nesuvokiant, kur eini.
Ką tau davė tos dramaturgijos kūrybinės dirbtuvės?
Gerai pravarinėjo kraują. Jau seniai buvau taip ko nors bijojusi arba jaudinusis dėl ko nors. To skaitymo žiauriai bijojau. Tai tikrai buvo visiškai nauja patirtis. Viena, tu prisimeni, jog ne viską žinai. O nežinoti bet bandyti – labai įdomu. Kitas dalykas – visai netikėtas jausmas, kad neblogai pavyko. Po skaitymo supratau, kad teksto pabaigą tikrai reikia tvarkyti, kitaip padaryti, bet pradžia tikrai skambėjo labai „vau!“ Man tikrai labai patiko, kai skaitė.
Apie ką ta pjesė? Ji vaikams?
Ne. Ji apie suaugusius žmones. Apie atsakomybę. Sukonstravau tokį pasaulį, kuriame nelieka visai jokios atsakomybės. Dar buvo viena atsakomybė, kad gali turėti naminių gyvūnų. Ir staiga paleidžiama reklama, kad tų gyvūnų nebereikia, atsisakykit jų, jie tik sukelia ligas, grėsmes ir taip toliau. Ir vienai iš herojų pasirodo, jog tai nėra gerai. Pjesės pabaigoje ji diskutuoja su dirbtiniu intelektu, kuriam buvo patikėta išlaisvinti žmones nuo pareigų ir atsakomybių. Aš, kaip gerų pabaigų mylėtoja, užbaigiau tuo, kad sugebėsim susidoroti su savo atsakomybėmis už save, savo šalį, aplinkinius, sugebėsim gyventi įsipareigoję.
Po skaitymo važiavau namo ir galvojau, kad iš viso to gali gimti knyga. Gal paaugliams. Bet tam reikia turėti tam tikrą laiko tarpą, kažko atsisakyti, kad turėčiau laiko parašyti knygą.
Šalia literatūrinės kūrybos pradėjai vesti kūrybinio rašymo laboratorijas bibliotekose. Iš kur atsirado šita mintis?
Labai spontaniškai. Kažkada rašiau, rašiau ir pajutau, kad tekstas nesidėlioja. Reikia ko nors saldaus, sakau. Pasiėmiau guminukų, valgiau juos ir įkėliau į socialinius tinklus įrašą. Tada guminukų gamintojai paklausė, ką rašau. Atsakiau, kad tai komercinė paslaptis, bet gavusi daugiau guminukų galėčiau parašyti ir apie juos. Šovė mintis, kad turėdama daug guminukų galėčiau organizuoti skonio patyriminius rašymus žmonėms. Pristačiau jiems tą idėją, ir jie netikėtai sutiko. Atsiuntė tų guminukų ir aš jau nebegalėjau atšaukti savo įsipareigojimo. Jau seniai turėjau mintį, kad tokie vakarai, kur susirenkame su žmonėmis ir tiesiog rašome, galėtų būti labai smagūs. Prie to prisidėjo ir supratimas, kad per tuos rašymus galiu ir kalbėti apie tai, kas yra geras žmogus, atsakingas už savo šalį žmogus, apie tai, ką mes dabar turim savo valstybėje, apie save. Viskas taip gražiai susidėliojo ir liko tik rasti vietą. O vieta visada labai greitai atsiranda, jei tik atveži kažką nemokamai.
Tai dabar guminukų namie turi kelias dėžes?
Ne, jau beveik išdalinau visus. Galvojau, kad tai tik man įdomu, bet galiu pasidžiaugti, jog po kiekvieno renginio ir su suaugusiais, ir su moksleiviais kažkas prieina ir klausia, ar tokios laboratorijos bus nuolat. Gaunu laiškų, kad dalyviams labai patiko. Tai labai smagu.
Šiose laboratorijose mes nesiekiame jokio konkretaus tikslo, nebandome sukurti jokio konkretaus kūrinio. Svarbiausia – atsipalaiduoti ir leisti sau kurti. Tai kaip tam tikra rašymo meditacija be jokių kūrybinių kančių. Bandymas daugiau analizuoti save, o ne kurti kažkokį konkretų kūrinį.
Pereikim prie dar vienos tavo veiklos srities. Prie teatro. Ką šiemet suvaidinai naujo?
Musę to paties pavadinimo Rokiškio teatro spektaklyje pagal Daivos Čepauskaitės pjesę. Iš naujų tą vieną. Bet dar vaidinam Salų dvaro teatro „Bunkerį“ ir J. Katelės labdaros ir paramos fondo teatro studijos „Valdovą“.
Daug vargo buvo su Muse?
Nepasakyčiau. Gal daugiau nerimo. Bent jau man. Nes visiems aktoriams tas kūrinys svarbus, jie jau beveik metus vaidino jį, o mane tik įvedė į vaidmenį. Didelė atsakomybė įsilieti į kolektyvą, kuris jau susiformavęs. O tu dar turi surasti kažkokį savo indėlį, padaryti taip, kaip reikia, bet savaip. Visi labai nuoširdžiai man padėjo įeiti į šį spektaklį. Ir režisierius Justinas Krisiūnas atvažiavo, davė patarimų.
Dar vienas dalykas – pasirodo, aš labai bijau scenoje groti ir dainuoti. Gal jau dabar truputį „prasilaužiau“, bet pirmi spektakliai buvo siaubingi. Jei būčiau žinojusi, kad bus taip baisu, kažin ar būčiau apsiėmusi. Tai irgi nauja patirtis. Bet žiūrovai labai šiltai priima, reaguoja.
Kiek „Musės“ spektaklių jau suvaidinai?
Turbūt penkis.
Ko dar nepaminėjai iš savo veiklų?
Dar šoku salsą. Labai mėgstu šokti. Ir ne tik salsą – visus šokius. Ir labai daug vaikštau.
Ką naujo suplanavai kitiems metams?
Išgyventi. (Juokiasi) Kitais metais reikia pabaigti labai daug dalykų. Ir gidų kursus, ir siuvimą. Ir ten, ir ten reiks išlaikyti egzaminus. Dar norėtųsi tokių nuotykių, puošiančių gyvenimą, kokie šiemet buvo ir siuvimo praktika Portugalijoje, ir gastrolės su „Valdovo“ spektakliu Bulgarijoje, Italijoje. Būčiau laiminga. O didelių tikslų galiu prisigalvoti visokių: ir namus pastatyti, ir vaikus užauginti ar plaukus persidažyti. (Juokiasi)
O šiaip mano tikslas turbūt yra tobulėti. Ir išlaikyti laisvą Lietuvą. Kad čia viskas būtų gerai. O po to jai išdykauti, žaisti ir visa kita.
Ar dar yra kas nors, ką dar norėtum išbandyti, bet nedrįsti?
Aišku, kad yra. Svajoju parašyti metų knygą. Visada galvoji, kad nesi vertas, bet gal iki gyvenimo galo kaip nors pavyks. Parašyti tokią knygą, kuri svarbi būtų ne tik man pačiai, bet ir kitiems. Tokią, kaip „Ronja plėšiko duktė“. Jau patekimas į Metų knygos rinkimus būtų didelis pasiekimas.
To ir palinkėsiu. Ir dar visada turėti didelių svajonių. Ačiū už pokalbį.
