– Trumpai papasakok apie save. Kodėl pasirinkai psichologo profesiją?
– Augau savo mylimame Pandėlyje, ten baigiau gimnaziją ir įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto bakalauro studijas. Baigusi pasirinkau sveikatos psichologijos magistro studijas ir baigiau jas tame pačiame universitete. Atsiėmusi magistro diplomą, kitą dieną jau sėdėjau psichoterapijos paskaitose. Dabar Sveikatos mokslų universitete studijuoju kognityvinę elgesio psichoterapiją. Stengiuosi dalyvauti įvairiuose mokymuose ir seminaruose bei atnaujinti ir gilinti žinias. Iš tikrųjų degu savo profesija, myliu ją ir esu ten, kur turiu ir noriu būti.
Nuo vaikystės jutau norą padėti žmogui, tai yra labai stipru ir man reikšminga. Tačiau tik išlaikiusi brandos egzaminus supratau, kad noriu studijuoti psichologiją. Nemažai studentų žmonių atkrito supratę, kad tai ne jiems, o aš likau, nes jutau, kad tai – mano. Didžiausias „gazas“ įsijungė baiginėjant bakalauro studijas. Tuomet suvokiau, kad tuo kvėpuoju, tuo gyvenu.
Kiekviena darbo diena atneša naujų iššūkių ir dažnai būna nelengva, bet tas jausmas, kai gali padėti žmogui ir gauni atgalinį ryšį – nepakartojamas ir sunkiai apsakomas. Tuomet supranti, kad ir kiek sunkumų ar klaustukų kilo dirbant su žmogumi, pastangos nenueina veltui. Mano profesija yra tikra dovana, nes dirbdamas mokaisi kiekvieną dieną. Kiekvienas, įėjęs pro mano kabineto duris, atsineša savo gyvenimo istoriją, kartais labai gražią, kartais labai skaudžią. Kaskart supranti, kad gyvenimas nėra paprastas. Psichologo darbas išmoko vertinti kiekvieną akimirką.
Anksčiau pasvajodavau apie turizmo studijas, norėjau sukurti ką nors „faino“ savame krašte, nes labai jį myliu ir esu visa širdimi kaimietė. Dabar pagalvoju, o gal jau sukūriau… Atidarytas psichologo kabinetas puikiai atlieka savo funkciją, žmonės kreipiasi pagalbos ir jos sulaukia.
– Kaip manai, kokią netinkamą ar klaidingą nuomonę turi susidarę žmonės, kurie nė karto nebuvo atėję pas psichologą?
– Aišku, pirmoji ir pati blogiausia nuostata yra tai, kad psichologinės pagalbos reikia tik sunkiems ligoniams, o ne sveikiems žmonėms.
Antroji – terapeutas pagalbą teikia remdamasis asmenine patirtimi. Tai yra netiesa, ne veltui mokomės, dirbame su supervizoriais, kurie padeda analizuoti atvejus, kai kartais nežinai kaip elgtis. Dėl šios nuostatos dažnai nukenčia jauni terapeutai, nes žmonėms gali atrodyti, kad jiems stinga tos asmeninės patirties.
Trečioji – psichologas pasako kaip elgtis, žarsto patarimus. Taip irgi nėra, psichologas gali parodyti kelio ženklus, nukreipti galimais keliais, bet kokį kelią pasirinkti, priklauso individualiai nuo kliento.
Visgi visos nuostatos dingsta po pirmosios konsultacijos. Kai nežinai – tuomet ir baisu. Gaila, kad mokyklose mokomės tiek daug dalykų, bet psichologija dar lieka užnugaryje. Santykiai, bendravimas, požiūris – viskas yra labai svarbu nuo pat mažų dienų, galėtume gauti stiprius pamatus, bet turbūt tai dar ateityje…
– Nusprendei atidaryti savo kabinetą čia, Rokiškyje. Ar mažame miestelyje žmonės nesibaimina pripažinti savo bėdų, ar jų nestabdo tai, kad „sužinos kaimynai, kolegos…“ Dėl kokių problemų dažniausiai žmonės kreipiasi?
– Dažnai girdžiu pamąstymus, ypač vyresnių žmonių, kad jaunam mažame miestelyje yra pražūtis, kad ieškoti savęs geriau didmiesčiuose. Tačiau savo ramybę aš radau čia. Todėl ir nusprendžiau pabandyti atidaryti kabinetą Rokiškyje.
Šiais laikais žmonės yra labai išmintingi. Dauguma atėjusiųjų suvokia, kad kiekvienas dirbame savo darbą. Baimės lankytis nematau, ateina daug žmonių ir labai gera, kai jie tą pagalbą gauna. Sulaukiu klientų ne tik iš mūsų miesto. Manau, požiūris į psichologus keičiasi, žmonės suvokia, kad psichikos sveikata lygiai taip pat yra svarbi kaip ir fizinė. Dažniausios problemos – nerimas, panikos atakos, taip pat kreipiasi dėl depresijos, netekties skausmo, vaikų problemų, sutrikusio miego, perdegimo, baimės ir kt.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
