Kai paskutinįkart kalbėjomės, jis buvo „žalias“ komentatorius, krepšinio svetainėje laimėjęs konkursą. Vėliau, jau pradėjęs rimtą karjerą Nacionalinės krepšinio lygos internetinėje svetainėje, apie savo pirmąsias tiesiogiai komentuotas rungtynes sakė: „Tada žaidė Birštono „Jazz-Diremta“ ir Kauno „Žalgiris-2“. Kai dabar pasižiūriu tas rungtynes ir paklausau savęs, noriu kuo greičiau išjungti garsą. Arba kartais pasiklausau, kai man būna liūdna, – iškart pralinksmėju. Tiesiog mane, nemokant plaukti, paties pageidavimu įmetė į baseiną, o man reikėjo išplaukti. Ir aš neprigėriau.“
Kai geros jo draugės paprašau pasakyti ką nors esminio apie Rytį, sulaukiu žinutės, kad „jis yra tobulas pavyzdys tiems, kas tiki ir seka savo svajone“. Nuo mažens jam krepšinis buvo pirmoji religija, o dabar – gyvenimo būdas. Nors būdamas tuometinės Juozo Tūbelio gimnazijos prezidentu svajojo apie politikos mokslus, studijavo informologiją, šiandien Rytis Kazlauskas – žinomas sporto komentatorius ir žurnalistas, kalbėjęsis kone su visom sporto žvaigždėm. Tiesa, jis stengiasi, kad „motyvuotas darboholizmas“ neatimtų jo iš artimiausių žmonių, o pas tėvus į Rokiškį grįžta bent kartą per mėnesį…
– Kaip Tave šiandien įvardyti – žurnalistas, sporto žurnalistas, komentatorius? Koks Tavo darbas – ką veiki per dieną?
– Jau ne vienerius metus prisistatydamas aiškinu, jog esu žurnalistas-sporto komentatorius. Šios viena kitą papildančios veiklos mano gyvenime eina koja kojon. Eilinėmis dienomis dirbu su Kauno „Žalgirio“ televizijos laidomis, jų turiniu, rūpinuosi „Delfi TV“ sporto transliacijomis, įvairiais krepšinio reportažais. Savaitgaliais dažniausia komentuoju krepšinį. Žodžiu, sukuosi sporto pasaulyje ir stengiuosi būti užimtas įvairiomis veiklomis.
– Mokeisi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete informologijos specialybę. Kodėl rinkaisi būtent ją, o ne istoriją kaip tėtis (Ryčio tėtis – Valius Kazlauskas – istorikas, dirba Rokiškio krašto muziejuje)?
– Informologija buvo ketvirtas pasirinkimas mano sąraše, stojant į universitetą. Norėjau studijuoti politikos mokslus. Bet įstojęs studijuoti informologiją, arba informacijos vadybos mokslus, nebegalvojau perstoti. Mokykloje mėgau istoriją, bet net nerašiau šios specialybės į sąrašo viršų, nes tuomet nemačiau perspektyvų.
– Ar dirbai pagal specialybę? O gal netyčia ar tyčia viskas pasisuko kitaip nei planavai ir nėrei tiesiai į sporto žurnalistiką? Papasakok istoriją, kaip tai nutiko?
– Sporto žurnalistikoje atsiradau kaip sporto komentatorius. Tapau vienu iš laimingųjų, kurie komentatorių konkurse (tai vyko prieš penkerius metus – aut. past.) buvo atrinkti komentuoti antrojo pagal pajėgumą Lietuvos krepšinio diviziono kovų. Vėliau prisidėjo ir kitos sporto šakos, atsirado papildomo darbo kalbinant sportininkus, trenerius reportažams ar rašant straipsnius sporto tema. Visko teko mokytis žingsnis po žingsnio. Tačiau buvau nusiteikęs mokytis iš klaidų ir drąsiai nerdavau į tokias avantiūras, kaip niekad nematytų sporto šakų komentavimas ar pasiruošimas interviu su sporto pasaulio atstovais.
– „Pirmoji mano patirtis – 2012 m. pabaigoje komentuotos krepšinio rungtynės. Puikiai jas pamenu, buvo daug jaudulio, nuolat kartojau vieno krepšininko pavardę…“ – čia Tavo žodžiai. Kokia ta pavardė?
– Berods, tai buvo krepšininkas Aivaras Kvedaravičius. Jau senokai nieko negirdėjau apie jį. Komentavau Nacionalinės krepšinio lygos (antrojo pagal pajėgumą krepšinio diviziono) rungtynes. Buvo nervų, įtampos, nes norėjau gerai pasirodyti tiesioginiame eteryje. Tik nemanau, kad norėčiau pasiklausyti savo pirmojo karto su komentatoriaus ausinėmis. Vėliau viskas klojosi lengviau ir baimė pamažėle dingo.
– Komentatoriai kalba greitai, turi koncentruoti dėmesį. Ar specialiai to mokeisi, mokaisi? Kas labiausiai padeda?
– Niekada rimtai negalvojau apie šią veiklą. Teturėjau serialų ar rungtynių įgarsinimo patirties, išjungdamas televizoriaus garsą ir bandydamas įgarsinti tai, ką matau (dar būdamas mokinys namie kartais išjungdavau muilo operų garsą ir, girdint draugams, stengdavausi jas linksmai įgarsinti). Ne visi norintieji tampa komentatoriais ir ne visi, apie tai niekad negalvoję, į tai neįklimpsta. Komentatorius ne tik privalo sudominti žiūrovą, bet ir išlaikyti energiją rungtynių metu. Reikia atitinkamai reaguoti į įvairias situacijas – ne tik atpasakoti matomą vaizdą, bet ir pateikti savo vertinimą. Labiausiai padeda žinių bagažas. Niekad nerizikuoju eiti į transliaciją neturėdamas bent jau minimalios informacijos apie komandas, žaidėjus, lygas ir paskutines aktualijas. Komentuoti nieko nežinant labai sunku, ir žiūrovas tai gal greitai supras.
Plačiau skaitykite šeštadienio „Gimtajame…“
