Motinos diena, jausmais suvirpinanti net sudiržusią širdį. Šilagalio kaime gyvenančiai Liudgardai Karpavičienei šiųmetė Motinos šventė ypatinga – ji, pagimdžiusi ir dorai užauginusi penkis sūnus ir dvi dukras, šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. „Nenoriu viešumo, koks čia mano nuopelnas“, – prieš jaudinančią gegužės 5-osios išvyką į prezidentūrą kalbėjo septynių vaikų motina, plačia šypsena bandžiusi nuslėpti jaudulį. Juk važiuos ne į Kazliškį, Kavoliškį ar Rokiškį, o į pačią svarbiausią valstybės instituciją, spaus ranką prezidentei!
Į lopšius – pulkas pabiručių
Atokiai nuo Kazliškio esančiame Šilagalio kaime bėgantis ramus Liudgardos Karpavičienės gyvenimas, kaip pati sako, dabar pilnas kiekvienos motinos svajotų džiaugsmų: vaikai užauginti, seniai šeimas sukūrę, jose auga 12 vaikaičių. Kiekvieną savaitgalį gimtoji troba pilna klegesio, vasaromis erdvus kiemas skamba nuo kalbų ir juoko. Šypsenos nuo veido nepaleidžianti motina, prieš aštuonerius metus likusi našle, net ir apie skaudžiausias netektis kalba filosofiškai, nes „toks gyvenimas“, nes „ligos ir nelaimės ne po medžius vaikšto“.
Penkerių netekusi tėvo, mačiusi daug vargo, nes ją ir jaunesnį brolį augino viena mama, Liudgarda gyvenimo patirties sėmėsi ne iš rašto: dar vaikystėje išmoko, kaip elgtis ir kaip gyventi, kad vargas, rūpesčiai ir skurdas pro trobos langus nežiūrėtų. Ir jai su vyru Vytautu, kuris, kaip sakė, buvo „beveik pati pirmoji meilė“, puikiai sekėsi. Atitekėjusi į Vytauto namus, esančius nuo jos gimtinės vos už poros kilometrų, susidraugavo su anyta ir šešuru, gyvenusiais kitame trobos gale. Jie buvo jaunos šeimos paspirtis, nes vienas po kito pabiro vaikai. Pirmagimis Vidmantas, po jo Gintautas, tada Zenonas. Po trejetuko šeimą aplankė dvigubas džiaugsmas – vietoj ilgai lauktos dukrytės Dievas dovanojo net dvi – Nijolę ir Danguolę. Gausi šeima jau buvo lyg ir “tašką padėjusi”, kai netikėtai į pasaulį pasibeldė Alfredas. O pagrandukas Raimundas, motina prisipažįsta, buvo visai netyčiukas, bet tėvo pats mylimiausias. Gausią šeimą padėjo auginti Vytauto tėvai, nes šie abu dirbo: Liudgarda – fermoje, Vytautas – vairuotoju.
Be sauskelnių ir maistelių
„Mūsų vaikai iš pat mažumės žinojo ir mokėjo visus darbus, varyti nė vieno nereikėjo. Tai dabar motinos, vaiką pagimdžiusios, gali į darbą neiti metus ar trejus, o tada buvo leista tik du mėnesius. Ir jokių pinigų už vaikus. Nei sauskelnių, nei košelių ar maistelių. Kai pagalvoju, dabar vaikus tik gimdyk ir augink. Bet kai lengva, tai niekas gausių šeimų ir nebenori. Būdavo sukrauni vaikus į vežimėlį ir į laukus, daržus ravi – jie prie vagos. Nebuvo kada lepinti, užtat ir užaugo geri, darbštūs. Nuo mažumės mokėjo pasirūpinti mažesniais, vieni kitais, iš darbo grįžusi rasdavau tvarkingus namus ir kiemą”, – apie buvusius rūpesčius su meile ir šiluma pasakojo Liudgarda.
Jos galva, dabar visai kitokie laikai ir vaikų pomėgiai bei pareigos visai kitos. Sulekia pas močiutę pulkas vaikaičių, vieni tveria meškeres ir tupi prie sodybos tvenkinio, kitų neatplėši nuo mobiliųjų telefonų, net į lovas sugulę po antklodėmis jais žaidžia. „Nuotraukų prisidaro, man atveža – pilni albumai. Mano vaikams nebuvo daug laiko žaidimams, darbų visi turėjo. Dabartiniams vaikams beveik viskas ant lėkštutės paduota“, – apie gyvenimo pokyčius svarstė Liudgarda, vis pasidžiaugianti, kad jos vaikaičiai labai geri. Vyriausiajam Eimantui 28-eri, turi draugę, bet „vis dar laukia, nesiženija“. Tad ir proanūkio Liudgarda neturi nė vieno, nors labai laukia.
Plačiau skaitykite šeštadienio „Gimtajame…“
