Prieš keletą metų Rokiškio muziejininkai iš savo archyvų ištraukė visus dokumentus, kurie leidžia neabejoti – Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis – Kavoliškio grafų palikuonis. Jam, kaip ir protėviams, priklauso grafo titulas…
Palaidotas prosenelis
Dar iki B. Komorovskiui tampant Lenkijos prezidentu, po Lecho Kačinskio tragiškos žūties, žiniasklaida pradėjo akyliau domėtis būsimo šalies vadovo šaknimis. Pirmiausia pasklido žinios, kad jis yra kilęs iš Lietuvos. Tačiau mums, rokiškėnams, itin svarbu tai, kad jo protėviai – Kavoliškio dvaro, tiesa, neišlikusio, savininkai. Kavoliškyje, Rokiškio pašonėje esančioje gyvenvietėje, pušimis apaugusiame kalnelyje palaidotas vienas dvaro savininkų Zigmantas Leopoldas Petras Komorovskis (1865-1920) (archyvuose Komarovskių pavardė daugeliu atvejų rašoma su „o“ – aut. past.). Jis – dabartinio Lenkijos prezidento prosenelis. Prieš B. Komorovskiui užimant prezidento postą ir kavoliškėnai, ir Rokiškio muziejininkai situaciją išnaudojo „skambindami visais varpais“ ir prisikviesdami į Kavoliškį ne vieną turistų grupę.
„Štai kokių žmonių užauginom. Visi protingi lenkai yra iš Lietuvos“, – tuomet juokėsi istorikė Onutė Mackevičienė ir vardijo iš Lietuvos kilusių garsių lenkų pavardes – Lenkijos karalius Jogaila, Mykolas Riomeris, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas.
Istorikų versijos
Kada tiksliai lenkai Komorovskiai apsigyveno Lietuvoje, istorikai neturi bendros nuomonės. Pagal rašytinius šaltinius, šie didikai Lietuvos ir Latvijos dvarus, tarp jų – ir Kavoliškio, valdė XVII – XX a.
XVII a. pradžioje Pranciškus Antanas Komorovskis iš savo žmonos brolio nusipirko Kavoliškio dvarą. Iki baudžiavos panaikinimo šis dvaras turėjo apie 2600 dešimtinių žemės. Po grafo Pranciškaus mirties dvaras atiteko jo sūnui Petrui, o paskui – jo broliui Jonui I Bonifacijui. Vėliau dideles šio grafo valdas paveldėjo keturi jo vaikai: vienas jų – Zigmantas Leopoldas Petras – tapo Kavoliškio dvaro savininku.
Titulas – tarsi kupra
Zigmantas Leopoldas Petras Komorovskis yra vienintelis iš dvaro savininkų, kuris palaidotas Kavoliškyje. Jo kapą kavoliškėnai prižiūri. Ir net gatvę yra pavadinę Komaro vardu (O. Mackevičienė mano, jog kiti Komorovskiai galbūt palaidoti Lenkijoje ar kituose jų valdytuose dvaruose Lietuvoje bei Latvijoje).
O Kavoliškyje yra žinių, kad B. Komorovskis prosenelio kapui prižiūrėti skyrė ir laiko, ir dėmesio. Teigiama, kad proanūkis – dabartinis Lenkijos prezidentas – apsilankęs Rokiškyje atgimimo epochos pradžioje, pasirūpino, kad būtų pastatytas naujas koplytstulpis. Kiek žinoma, pats užsakė jį pas meistrą Petrą Šinkūną. Koplytstulpis buvo atidengtas 1994-ųjų gegužę. Tiesa, B. Komorovskis iškilmėse nedalyvavo. Jas savo vizitu pagerbė Lenkijos ambasadorius.
Rokiškio krašto muziejuje B. Komorovskis taip pat yra lankęsis – bendravo su muziejininkais, apžiūrėjo ekspozicijas bei paliko intelektualaus, išsilavinusio ir apskritai neeilinio žmogaus įspūdį. O. Mackevičienė, daug dirbanti su Kavoliškio dvaro archyvais, išsiaiškino, jog pilnas jo vardas – Bronislavas Marija Karolis Komorovskis. Jis yra tituluotas kaip grafas. „Bet titulais nesididžiuoja. Grafo titulas yra kupra, kurią nešioji visą gyvenimą. Gal gali ir nusipirkti titulą, bet grafu vis tiek nebūsi“, – anksčiau yra sakiusi istorikė.
Apie senelius
Remiantis istorikų turimomis žiniomis, paskutiniai Kavoliškio dvaro savininkai oficialiai buvo Hektoras Leopoldas Komorovskis ir jo brolis Julius (1893-1982) – B. Komorovskio senelis. Jis mokė vaikus lietuvių kalbos. „Lenkai tarpukariu turėjo pareigas Lietuvai – mokėjo kalbą, laikėsi įstatymų. Apskritai, Julius amžininkų buvo prisimenamas kaip „gerasis Komorovskis“, kurį mylėjo ir tarnai“, – sakė O. Mackevičienė. Pastaraisiais metais ji surinko daugiau duomenų ir apie Lenkijos prezidento močiutę – Juliaus Komorovskio žmoną Mariją Magdaleną Gorską.
Žinoma, kad Julius ir Marija Magdalena tuokėsi Žemaitijoje, Biržuvėnuose, 1924 m. liepos 10 dieną. Jų santuoka, anot istorikės, buvo didelė ir kilminga, o tuokė Rygos, vėliau Gdansko vyskupas Edvardas O‘Rourkė. „Šių vestuvių nuotraukose užfiksuota dauguma Rokiškio apylinkių didikų – Jonas Pšezdzieckis – Rokiškio grafas, Livija Dimšienė iš Ilzenbergo dvaro, Mykolas Riomerį iš Bagdoniškio“, – vardijo tų laikų asmenybes O. Mackevičienė.
Marija Magdalena, istorikės žiniomis, buvo išsilavinusi, turinti autoritetą, nepaprastai rūpestinga.
„Būsimasis Lenkijos prezidentas ją švelniai vadino „munia“.
Nors pats gimęs ne Kavoliškyje, iš močiutės pasakojimų buvo susidaręs gražų Rokiškio vaizdą. Kiek galima spręsti iš paties rašytų tekstų, jam maišydavosi Astikų kalnas (Moškėnų piliakalnis), Obeliai, miškuose augusios „voveruškos“ ir kitos močiutės nupasakotos mūsų krašto vertybės, kurias jis pamatė ar norėjo pamatyti atgimimo metais atvykęs į Rokiškį“, – sakė O. Mackevičienė. Ji, studijuodama archyvus, išsiaiškino ir tai, kad Marija Magdalena ne tik buvo prisirišusi prie Rokiškio, bet ir rašė eiles.
„Naktis, krinta rasa, mintis akimirkai skrenda ten, kur liepos, tuopos senosios, kur langų blyški liepsnelė mus dar mena“ – manoma, kad šios grafienės – prezidento močiutės – eilutės tikriausiai parašytos apie senąsias Kavoliškio liepas.
Apie tėvus
B. Komorovskio mama – Jadvyga Šalkovska, sociologė, tėvas – Zigmantas Leonas Bronislavas Komorovskis (1925-1992). O. Mackevičienės žiniomis, jis buvo žemvaldys, turėjęs teisę į Kavoliškio dvarą, bet kartu ir mokslininkas – antropologas, afrikanistas, sociologas. Dar profesorius, diplomatas, poetas, Armijos Krajovos karys. Jo vaikystė prabėgo Kavoliškyje, iš kur būsimo prezidento tėvas išvažiavo būdamas paauglys, prieš Antrąjį pasaulinį karą. O. Mackevičienė iš amžininkų girdėjo pasakojimų, kad jis gražiai bendraudavo su kumečių vaikais, kartais pabėgdavo ir iš pamokų.
Vietoje dvaro –
mokykla
Kavoliškio dvaro vietoje dabar stovi Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokykla. Praeitį čia mena liepų alėja, tvenkinys, keletas anų laikų pastatų. Žinoma, ir vieno iš grafų kapas.
Rokiškio krašto muziejuje išlikusi dalis Kavoliškio dvaro dokumentų, fotografijų. Jie labai vertingi ir įdomūs ne tik krašto istorijos, bet ir Lenkijos prezidento B. Komorovskio gyvenimo ir biografijos tyrinėtojams.
Komorovskiai –
opozicijoje
O grįžtant į praeitį, yra žinoma, jog Komorovskių kartos gyveno sename iš tvirtų pušinių rąstų apie 1700–uosius pastatytame dvare.
Dokumentai skelbia, kad tai buvo pastatas, stovėjęs ant aukštų akmeninių pamatų. XVIII a. pabaigoje, įsigalėjus klasicizmui, jo centre atsirado portikas, paremtas keturiomis medinėmis baltos spalvos kolonomis. Virš jų per visą portiko plotį buvo įrengtas siauras balkonas, aptvertas ažūrine tvorele.
Dėmesio iš visų dvaro kambarių labiausiai vertas taip vadinamas „gotiškasis“. Jo tinkuotos sienos buvo papuoštos XVIII a. freskomis. Šios vaizdavo medžioklės scenas. Kambarys, apstatytas Liudviko XVI stiliaus baldais, tarnavo masonų ložės sueigoms. Istorikai turi žinių, jog „Kavoliškio dvare įrengtame slaptame kambarėlyje vykdavo masonų ložės susirinkimai“. Ten turtingieji „varinėdavo pokalbius“ apie jiems nepalankią valdžią ar jos nutarimus. Komorovskiai, anot O. Mackevičienės, buvo opozicijoje.
Knygas rinko
ne viena karta
Tačiau ne tik kritikuoti valdžią Komorovskiams rūpėjo. Tai, kad jie buvo apsiskaitę, intelektualai, besirūpinantys kultūra, liudija archyvuose užfiksuotas faktas, jog 1914 m. Kavoliškis garsėjo ir turtinga biblioteka. Jos fonduose priskaičiuota apie 5000 egzempliorių, surinktų ne vienos kartos. Į tą skaičių, anot žinovų, įėjo daug unikalių senosios raštijos egzempliorių.
Tačiau atskirų tyrinėjimų nusipelno saldumynų verslas, XX a. pradžioje vystytas ir klestėjęs Kavoliškyje. Tuomet miestelyje veikė saldumynų fabrikėlis. „Kavoliškis – ypatingas miestelis: nors Komorovskių dvaro čia neliko, žmonių širdyse gyva verslumo ir grožio puoselėjimo dvasia“, – apie miestelio tradicijas yra sakiusi istorikė O. Mackevičienė. Jos nuomone, išskirtinumo poreikį, matyt, įskiepijo grafai Komorovskiai.
Nešė dideles
pajamas
Dar ir šiandien Kavoliškio centre išlikę du akmeniniai pastatai, kuriuose XX a. pradžioje veikė cukrainė. Mat Zigmantas Leopoldas Komorovskis buvo vedęs ne bet ką, o Elizą Ireną Riomerytę – Kauno universiteto rektoriaus, Lietuvos Konstitucijos kūrėjo Mykolo Riomerio seserį. Anot O. Mackevičienės, XIX a. pabaigoje į Kavoliškį grafienė atėjo ne tik su savo pažiūromis, bet ir su verslo planu. Tą verslą ji įsiūbavo taip, kad Kavoliškio sausainius, sūrius ir kitokias saldžias gėrybes žinojo Rusija ir Vakarai, saldumynų verslas nešė dvarui nemenkų pajamų.
„Pagal buhalterinę knygą, 1914 m. Kavoliškio saldumynų fabriko gruodžio mėnesio pajamos buvo 1190 rublių, o išlaidos – 582 rubliai. Tais laikais tai – dideli pinigai“, – sakė O. Mackevičienė, tyrinėjusi buvusį aktyvų dvaro gyvenimą. Sprendžiant pagal dvaro buhalterines knygas, XX a. pradžioje Kavoliškio dvaro fabrikėlyje buvo gaminama 43 rūšys meduolių, 7 rūšys biskvitų, 38 rūšys karamelių, irisų, šokoladų, 5 rūšys sūrelių. Grafų Komorovskių konditerijos produkcija ne kartą pelnė aukso ir sidabro medalius įvairiose parodose.
O. Mackevičienės žiniomis, B. Komorovskio prosenelė Eliza Riomerytė išgyveno 90 metų ir net apakusi išlaikė blaivų protą ir klausą. Yra pasakojama, kaip jos į Varšuvą nuvažiavo aplankyti viena kavoliškėnė. Grafienė po daug metų ją pažino iš balso.
Pokario metu be šeimininkų likusiame dvaro pastate buvo įrengta mašinų ir traktorių stotis.
Dvaro pastatas sugriautas po 1970–ųjų.
Reda Milaknienė
