Miestas prie Nevos – istorija apie didybės kainą

Kaip keliauti be vizos

Kiekvienas nori keliauti kaip įmanoma pigiau ir pamatyti kuo daugiau. Žinoma, ir patogumas ne paskutinėje vietoje, todėl kelionė kruiziniais keltais tikrai geras sprendimas. Taip mažiausiai pavargstama, nereikia galvoti, kokiame viešbutyje apsistoti, ir nereikia Rusijos vizos, nes atplaukiantiems į Sankt Peterburgą kruiziniu laivu galioja 72 val. bevizis rėžimas.

Pirmasis kelionės etapas – kelionė autobusu iki Talino (Estija), o iš ten beveik kas dvi valandas plaukia patogūs keltai į Helsinkį (Suomija). Keltų kainos priklauso nuo jų klasės. Prabangiu ir vienu naujausių keltų „Megastar“ galima plaukti į vieną pusę už 29 eurus, o „Viking line“ keltais, kurie yra patys pigiausi, – už 7 eurus. Keltai atstumą nuo Talino iki Helsinkio įveikia per 2 valandas, todėl laikas vaikštant po kelte įrengtas parduotuves, aplankant poilsio zonas neprailgsta. Helsinkyje yra šeši uostai, todėl planuojant kelionę į Sankt Peterburgą reikėtų suderinti taip, kad nereikėtų iš vieno uosto į kitą keliauti per visą miestą. Mūsiškis keltas plaukė į tą patį uostą, kuriame laukė „Princess Anastasia“ keltas į Sankt Peterburgą. Viskas, ko reikia kelionei, tai ilgiau negu pusmetį po kelionės galiojančio paso – asmens tapatybės kortelė netinka. Žinoma, reikia ir sveikatos draudimo, nes Europos sveikatos draudimo kortelė Rusijoje negalioja.

Patogu ir be rūpesčių

Keltas „Princess Anastasia“ priklauso rusų kompanijai „St. Peter line“ ir itališkai „Mobi“, bet dauguma kelte dirbančio personalo yra italai. Keltas gali gabenti 2500 keleivių, turi 834 kajutes, o viską prižiūri, rūpinasi, kad kelionė būtų ne tik saugi, bet ir patogi, 350 žmonių personalas. Iš Helsinkio vakare, 19 val., išplaukiame ir kitą dieną, 9 val., jau būname Sankt Peterburgo uoste. Jokio kelionės nuovargio: patogios kajutės, gausi vakarienė, kurioje galima paskanauti ir tradicinių rusiškų barščių, ir koldūnų ir netgi, kaip juokavo kelionės draugai, šaukštais pakabinti ikrų. Pusryčiai taip pat nenuvylė, o kad nepamirštume kur atvykome, iš rusiško virdulio (samovaro) ragavome gardžios arbatos.

Žinoma, neleido pamiršti kur atvykome ir kas esame pasienio kontrolės postas. Pasieniečiams šypsenos ir humoro jausmas, kaip juokavome, tikriausiai išoperuoti. Niekas nesistengė dirbti greičiau, nors eilės visuose šešiuose postuose buvo tikrai didelės. Nieko nesakanti pasieniečio, tikrinančio pasus, veido išraiška ir visa atmosfera netruko priminti, kad nuo šiol esame tik svečiai ir teks elgtis taip, kaip šeimininkas panorės.

Kultūros lopšys

Pagaliau mes mieste. Beje, tai vienas iš nedaugelio miestų, kuris tiksliai žino savo įkūrimo datą. 1703-iųjų gegužės 16-ąją Petras Didysis padėjo kertinį akmenį statinio, kuris dabar žinomas kaip Petropavlovsko tvirtovė. Tai ir priimta laikyti Sankt Peterburgo įkūrimo data. Miestas pavadintas caro šventojo globėjo, apaštalo Petro, vardu.

Paskui, keičiantis valdžiomis, santvarkoms, miestas keitė savo vardus: 1914-aisiais buvo pervadintas Petrogradu, 1924-aisiais mirus Leninui, miestui suteiktas Leningrado vardas, o 1991-aisiais sugrąžintas pradinis pavadinimas – Sankt Peterburgas.

Pirmasis sustojimas – Ermitaže. Po vieną didžiausių pasaulyje muziejų mus vedžiodama gidė Svetlana juokavo, kad esame unikalūs, nes norime viską pamatyti ir sužinoti per pusantros valandos, kai iš tiesų nors trumpam stabtelėjant prie kiekvieno eksponato tai užtruktų kelis dešimtmečius. Neregėta prabanga, unikalūs eksponatai ir keistas jausmas, kai supranti, kad matai tikrus Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rembranto ir kitų dailės genijų paveikslus. Ir istorijos, istorijos – viena už kitą įdomesnės, keistesnės, susipynusios su Ermitažo įkūrėjos imperatorienės Jekaterinos II gyvenimu, jos meilės nuotykiais. Sunku net suvokti, kokie neapsakomai turtingi turėjo būti šalies valdovai, kad leistų sau tokią prabangą. Tai viena miesto istorijos pusė, tviskanti auksu. Kita – kraujo ir kančių.

Sekantis sustojimas – Petropavlovsko tvirtovė. Čia, tvirtovės katedroje, amžinąją poilsio vietą rado Petras I, Jakaterina II ir kiti Rusijos valdovai. Atskiroje katedros Jekaterinos koplyčios Romanovų kriptoje palaidota ir paskutiniojo žiauriai nužudyto Rusijos caro Nikolajaus II šeima.

„Pagal rusų papročius kūnas turi būti palaidotas žemėje, todėl karstai yra nuleidžiami į duobę, o virš kapo mūrijamas tam tikras antkapis, kuris kartu yra ir paminklas. Taip bus padaryta ir su Nikolajaus II šeimos amžinojo poilsio vieta“, – pasakojo mus lydėjęs gidas Jurijus.

Tiesa, kol kas caraičio Aleksejaus ir vienos iš Nikolajaus II dukrų kaulelių dalys laikomos Rusijos Federacijos valstybinio archyvo seife. Kol kas ši vieta nebaigta tvarkyti. Ilgus metus vyko ginčai tarp Rusijos valstybės ir Stačiatikių bažnyčios dėl caro šeimos palaikų tikrumo, tačiau tikimasi, kad šiais metais jie irgi atguls šalia kitų šeimos narių. Visa problema, kad likusieji dviejų caro vaikų kūnai po nužudymo buvo supilti rūgštimi ir išlikę tik kaulų fragmentai, ne didesni nei degtukų dėžutė, o bažnyčia nepripažįsta jų autentiškumo, nes nepasitiki valstybinių įstaigų tyrimais. Likimo ironija – tos pačios Stačiatikių bažnyčios visa caro šeima 2000 metais buvo paskelbta šventaisiais, nors ir dabar kai katedroje vyksta pamaldos, uždaroma Jakaterinos koplyčia, kurioje ilsisi mirusiųjų palaikai ir tokiu būdu jie nedalyvauja pamaldų erdvėje.

Dar viena aplankyta įspūdinta šventovė – Prisikėlimo bažnyčia, vadinamoji Atpirkėjo, Atpirkėjo krauju (rusiškai Спас на крови) bažnyčia. Ji pastatyta toje vietoje, kur 1881 m. kovo 13 d. per pasikėsinimą buvo mirtinai sužeistas Aleksandras II. Caro karietai važiuojant krantine sprogo anarchisto konspiratoriaus mesta granata. Caras buvo sukrėstas, tačiau nesužeistas ir išlipo iš karietos. Kitas konspiratorius tuomet išnaudojo galimybę susprogdinti kitą bombą, dėl ko žuvo jis pats ir mirtinai sužeidė carą. Stipriai kraujuojantis caras buvo nuvežtas į Žiemos rūmus, kur po kelių valandų mirė. Buvo nuspręsta, kad gatvė, kur įvyko pasikėsinimas, turi būti apgaubta bažnyčios sienomis. Statybą 1883 m. pradėjo Aleksandras III, kaip paminklą savo tėvui Aleksandrui II. Darbas ėjosi lėtai, todėl statyba galutinai baigta 1907 m., jau valdant Nikolajui II.

Šiuo metu katedroje yra muziejus.

Be politikos apie… politiką

Sutinku, kad Sankt Peterburgas – miestas, kuriuo negali nesistebėti, tačiau nereikia pamiršti, kad kartu tai ir vienintelis miestas, už savo laisvę sumokėjęs neapsakomai didelę kainą – milijonus gyvybių.

Jis pradėtas statyti pelkėtoje vietoje ir buvo statomas ant polių – čia ilsisi daugybė jį stačiusiųjų paprastų žmonių kaulų. Paskui sekė 1917 m. revoliucija, pražudžiusi paskutinį garsiosios Romanovų giminės carą su visa šeima, paskui – 1941–1944 m. miesto blokada, kuri nusinešė daugiau kaip milijoną gyvybių, kai vokiečių nuostoliai buvo tik 100 000 žuvusiųjų. Baisiausia, kai supranti, kokios tai beprasmiškos mirtys, nes Sankt Peterburgas niekuomet neturėjo ypatingos strateginės, karinės reikšmės, jis buvo propagandos auka. Leninas ir jo bolševikai išsigando, kad pralaimės prieš carą palaikančius žmones, todėl nužudė Nikolajaus II šeimą. Blokados metais miestas irgi neteko tiek gyventojų dėl propagandos. Dar ir dabar nenorima pripažinti, kas Niurnbergo proceso metu buvo nustatyta, jog vokiečių armija nebuvo kalta dėl miesto blokados Antrojo pasaulinio karo metu. Mat vokiečiai paliko neapšaudomą koridorių, kuriuo buvo galima evakuoti taikius gyventojus ir atvežti į apsuptą miestą pakankamai maisto, tačiau Stalinas ir jo bendrai nutarė kitaip – parodyti, kokia ištverminga ir nenugalima tarybinė liaudis.

Ar kas pasikeitė, ar kraupios istorijos pamokos išmoktos? Vargu. Propagandos katilas ir toliau sėkmingai verda. Nuo pat pirmųjų žingsnių, vos atvykus į šalį. Galiu pasakyti tik viena: Rusijos žmonės nepaprastai geri, nuoširdūs, kantrūs, ištvermingi, kartu ir patiklūs – kai kasdieną kalama į galvą, kad Vakarai yra blogis, jie ir dabar tikriausiai už valdžios ambicijas paaukotų tai, ką turi brangiausio – gyvybes. Nežinau, ar būtų kuo didžiuotis, ar plūstų minios turistų iš viso pasaulio į Sankt Peterburgą, jeigu nebūtų taip niekintų „buržujų“ palikimo. Šių laikų vienintelis įdomesnis statinys yra tik stiklinis „Gazpromo“ dangoraižis Nevos pakrantėje, nors ten turistai neužklysta. O tai daug ką pasako.

1 iš 11