Stebėjosi rokiškėnais
Tuometiniame rajono laikraščio „Spalio vėliava“ rugpjūčio 26 d. numeryje pasirodė straipsnis „Didis laisvės troškimas“, kuriame apžvelgta rokiškėnų kelionė į Baltijos kelią. Jame yra ir tokia citata: „Rokiškėnai atskiromis grupelėmis jau 16 val. pradėjo rinktis prie jiems skirtos kelio atkarpos. Kelyje nuo 299–ojo iki 302–ojo kilometro jau stovėjo daug automobilių su užrašu „Rokiškis“.“
Po 30 metų buvusių organizatorių, istorikų atmintyje iškilo viena detalė – į akciją vykusių rokiškėnų autobusai ir automobiliai buvo paženklinti vienodais užrašais „Rokiškis“. Tuo stebėjosi iš kitur atvažiavę žmonės. Tąkart liko nutylėta, kam toks sumanymas šovė į galvą ir kas užrašus pagamino. Matyt, tada tai neatrodė svarbu, kadangi daugelis dalykų buvo daroma ekspromtu, remiantis emocijomis ir nesivaikant naudos ar viešumo.
Idėją įgyvendino ir naktimis
Užrašus „Rokiškis“ (su Gedimino stulpais ir trispalve) gamino trijulė. Vienas jų – Obeliuose gyvenantis Vytautas Urbonas.
Dabar ugniagesiu gelbėtoju dirbantis vyras kukliai sakė mažai ką galįs papasakoti apie Baltijos kelią dėl to, kad jame „visiems buvo linksma ir gražu“. Kur kas daugiau atsiminimų išlikę apie Sausio 13–osios įvykius, nes juose patirta daug streso, o idėja Baltijos kelyje vienodai paženklinti rokiškėnų transporto priemones kilo netikėtai. „Niekas neprašė. Sugalvojome trise – aš, dailininkė žmona ir dabar Panevėžyje gyvenantis Vaidas Tervydis. Jau buvome nutarę važiuoti į Baltijos kelią ir norėjosi, kad visi žinotų, jog važiuojame mes. Turėjome meninio apipavidalinimo ir suvenyrų gamybos kooperatyvą. Tuo metu nebuvo jokių įmantrių technologijų, lipdukų. Žmona išpiešė ant kartono trafaretą, o mes su draugu ėmėmės kitų darbų: ant vatmano lapų pulverizatoriumi purškėme acetoninius dažus. Dabar tai būtų paprasta, per keletą valandų pagamintum tūkstančius tokių užrašų, o mums reikėjo poros naktų, kiek spėjom, dirbom ir dienomis. Kiekvieną užrašą teko purkšti keturis kartus: pirmąkart juodai išpurški raides ir Gedimino stulpus, paskui atskirai – kiekvieną trispalvės spalvą. Nupurškei, padėjai, džiūsta, imi kitą…“ – pasakojo V. Urbonas. Taigi kiekvieną užrašą teko pakilnoti po keturis kartus.
Paskutinę naktį buvęs didelis tempas, nes bijota nesuspėti. Pasak V. Urbono, tokių užrašų pagamino pluoštus, gal apie tūkstantį. Rugpjūčio 23– iąją ties viaduku užrašai buvo išdalinti į Baltijos kelią vykstančios kolonos koordinatoriams, šie užrašus perdavinėjo vairuotojams, taigi visos mašinos atrodė vienodai. Pašnekovas sakė, kad vėliau tų užrašų, pritvirtintų prie sienų, yra matęs Rokiškyje, garažuose.
Kas dar liko atmintyje iš tų dienų? „Stovėjome dar neasfaltuotame, tik gruntuotame kelyje nuo Panevėžio Ukmergės link. „Tuomet net negalvojau, kad ateity ką nors reikės prisiminti. Ne tokiu tikslu važiavome. Neatsimenu, ar kas nors iš mūsų turėjo radijo imtuvą. Buvo koordinatoriai, bėgiojo su ruporais ir nurodinėjo, kada susikabinti rankomis, kada laužus degti“, – pasakojo V. Urbonas ir pridūrė, kad Sąjūdžiui nepriklausė, tik „dūšioje buvo sąjūdietis“. Dabar, po 30 metų, jis nebeplanuoja vykti į Baltijos kelią, nes „jau padaryta, kiek buvo galima“, o toliau tegu dirba jaunimas.
Lėktuvą kaip šiandien mato akyse
Vienas toks užrašas liko išsaugotas obeliečio Leono Repšio garaže. Į akciją jis važiavo nuosavu „žiguliu“. Sugrįžęs prisegė užrašą prie garažo sienos, ten jis ir išbuvo. Jį išmesti niekada nekilo noras. Dabar jis perduotas Laisvės kovų istorijos muziejui Obeliuose.
Į Baltijos kelią jiedu su žmona išsiruošė vedami patriotinių jausmų. „Tai neįprastas dalykas – šitiek žmonių prisirinko. Susikibome už rankų, nuotaika linksma, pakili, kai kas ir ašarą braukė, mano žmonelė taip pat“, – prisiminė pašnekovas.
Pasak jo, labiausiai į atmintį įstrigo lėktuvai, iš kurių buvo mėtomos gėlės, nes jie skrido taip žemai, kad galėjai įžiūrėti lakūno veidą.
Išsiaiškino netyčia
Istorikas Valius Kazlauskas džiaugėsi, kad pavyko išnarplioti užrašų istoriją, ją atskleidė neįpareigojantys pašnekesiai. Anot jo, pernai tvarkant Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose aplinką, talkino seniūnijos darbuotojas Algirdas Ališauskas. Jis prasitarė, kad dalyvavo Baltijos kelyje, – tuo metu vairavo autobusą, kuris buvęs paženklintas užrašu „Rokiškis“. Tokį pat užrašą, tik šiais laikais, matęs pas L. Repšį. Taip paaiškėjo, kad juos dalino Urbonų šeima. Kadangi jie visi obeliečiai, tai netruko išsiaiškinti, kam ir kaip gimė mintis vienodai pažymėti rokiškėnų transporto priemones.
Pakyla tapo autobuso stogas
Daugelį rokiškėnų kelionės akimirkų tuomet užfiksavo nuo vaikystės mėgstantis fotografuoti Petras Prascienius. Į Baltijos kelią jis vyko autobusu. Jo atmintyje labiausiai išlikęs kadras, kuriame matosi iš Rokiškio miesto išvažiuojanti automobilių kolona ir dar tebestatomi mikrorajono daugiaaukščiai. Tą akimirką jis „pagavo“ užlipęs ant autobuso stogo.
Dalis P. Prascieniaus darytų nuotraukų arba negatyvų atsidūrė Rokiškio krašto muziejuje, o Baltijos kelias jam asocijuojasi su Lietuvos žmonių vidiniu prabudimu. „Niekas žmonių nevarė, jie savanoriškai susirinko“, – akcentavo sava iniciatyva Baltijos kelią fotografavęs rokiškėnas.
Projektą iš dalies remia
