Įdomiausia Kubos veikla – kasti duobes
Eglė Baranauskienė augina auksaspalvio retriverio veislės kalytę vardu Kuba.
„Kuba dar jauna, jai vos šeši mėnesiai. Šunis myliu nuo vaikystės ir visi, kas mane pažįsta, tą puikiai žino. Prieš porą metų teko atsisveikinti su prancūzų buldogo veislės augintiniu, kuris mus džiugino 10 metų. Namai liko tušti, trūko draugo, gerų, šiltų emocijų, todėl pradėjau svarstyti apie naujo augintinio paieškas. Kadangi ieškojau ramaus, šeimyniško, draugiško vaikams šuns, rinkausi tarp auksaspalvio retriverio ir labradoro veislių.
Šuns ieškojau labai intensyviai, pavasarį apskambinau daugybę veislynų, bet visur buvo toks pat atsakymas – „visi šuniukai rezervuoti“ arba „kol kas vados neplanuojame“. Veislynus rinkausi atsakingai, kreipiau dėmesį į tai, kaip auginami maži šuniukai, kokiomis sąlygomis, ar tvarkingi kilmės dokumentai ir pan. Po savaitės gavau skambutį iš „Afajos“ veislyno Klaipėdoje – atsirado laisva kalytė“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak Eglės, šios veislės šunys labai draugiški, jie nori su visais draugauti, o labiausiai – su vaikais. „Kuba labai draugiška, geriausia sūnaus draugė, linksma, aktyvi, mėgsta žaisti ir pasivaikščioti. Svečius visada pasitinka linksma vizgindama uodegą, su kiekvienu praeiviu gatvėje nori susipažinti, su šunimis elgiasi draugiškai“, – sako Eglė.
E. Baranauskienė pasakoja, kad ilgai domėjosi ir svarstė, kaip maitinti Kubą, galų gale nusprendė visiškai neduoti sauso maisto. Kuba ėda kruopas, mėsą, žvėrieną, daržoves, varškę, o kailis prižiūrimas tiesiog šukuojant ir prausiant. Kuba lanko dresūros pamokas, su ja dirba kinologas dresūros mokykloje – retriverė ruošiasi pirmajai parodai.
Pašnekovė domisi kaniterapija (pagalbinis gydymo būdas, pasitelkiant šunis – aut. past.), todėl planuoja su Kuba laikyti egzaminą ir įsilieti į Kaniterapijos asociaciją.
„Kadangi Kuvžba dar labai jauna, kiekviena diena yra smagi ir pilna pirmų kartų tiek jai, tiek mums. Juoką kelia jos nerangumas, įvairios baimės kaip mažų vaikų, pavyzdžiui, kartą išsigando savo šešėlio. Džiugina, kad namuose nieko negraužia, lauke kitaip. Turime savo kiemą, tad veiklos jai pilna. Visą vasarą skynė gėles ir nešdavo į namus, pati ėdė avietes, šiltnamyje nusiskindavo pomidorų, ir ne tik jų, rudenį mėgavosi obuolius, o dabar įdomiausia veikla kieme – kasti duobes. Su ja tikrai neliūdna“, – juokiasi pašnekovė.
Miegas Mėtai – šventas dalykas
Vaidutė Stundžienė pasakoja, kad mėlynojo prancūzų buldogo kalytės Mėtos labiausiai norėjo jos dukra Urtė.
„Dukra vis prašė šuniuko, tad su šeima pradėjome ieškoti mums tinkamos veislės. Pagrindinis kriterijus, kad šuo nebūtų didelis ir kad pati Urtė galėtų jį vedžioti. Svarstėme ir apie biglį ar Raselo terjerą, visgi nusprendėme pasirinkti mėlynąjį prancūzų buldogą. Šuniuko važiavome pirkti net į Lenkiją, Gdansko miestą, nes tuo metu Lietuvoje tokio neradome. Labai ilgai galvojome, kokį vardą kalytei išrinkti, apsistojome ties trumpu, paprastu lietuvišku Mėtos vardu. Šiuo metu Mėtai septyni mėnesiai“, – pasakoja V. Stundžienė.
Pasak pašnekovės ypatingos priežiūros reikalauja šios veislės šuniukų ausys, o pati Mėta yra gana išdykusi.
„Pasirinkome vienos rūšies maistą, kuriame visko, ko reikia Mėtai. Daugiausia priežiūros reikalauja šios veislės šunų ausys. Jas valome bent tris kartus per savaitę. Mėta yra labai draugiška, su visais ir visada nori žaisti, visus arčiau priėjusius išbučiuoja. Namuose nesutaria tik su mūsų žako papūga. Kai nieks su ja neužsiima, lekia prie narvo ir erzina papūgą. Mėta net išmoko pašokti ir atidaryti papūgos narvą, tiesa, papūga nepasiduoda – taikosi pačiupt. Liūdniausia būna, kai lieka viena, net moka verkti lyg vaikas – kur paliekame, ten ir randame, tad stengiamės vienos nė nepalikti. Kai tik ruošiamės kur išeiti – Mėta jau laukia mūsų prie durų“, – pasakoja pašnekovė.
Nors augintinė yra išdykusi, turi ir tingiąją pusę.
„Neretai būna, kad lauke atlikusi savo reikalus tiesiog tingi pareiti, gula ir šliaužia, tad beveik visada namo reikia parnešti. Apskritai ją visi daugiau nešiojame, nei pati vaikšto. Nors yra tinginė, visgi nuėmus pavadėlį viskas pasikeičia. Kartą teko vytis net per visa mikrorajoną, o sprukdama dar ir erzino: prigula, palaukia, kol prieisiu, toliau skuodžia.
Miegas Mėtai – šventas dalykas. Miega ji tik lovoje, prie žmogaus. Jei vakare užmigdom ją pačios guolyje, naktį vis tiek ateina į lovą. Ryte miega ilgiau už mus ir gali daryt ką nori – kelti, nešioti, žaidinti, vis tiek nereaguos, tad į lauką nešamės ant rankų“, – tikina V. Stundžienė.
