P. Plumpa gimė 1939 metais Ratkūnų kaime šalia Suvainiškio. Dar besimokydamas Pandėlio vidurinėje mokykloje įsitraukė į pogrindinę veiklą, platino atsišaukimus. 1958 metais Vasario 16-osios proga iškėlė Lietuvos trispalvę į 80 m aukščio Petrašiūnų elektrinės kaminą. Sovietmečiu už savo veiklą kalintas Mordovijos, Permės lageriuose.
Aktyvus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbis.
Atgavus Nepriklausomybę – spaudos, švietimo darbuotojas.
Netrukus turėtų pasirodyti P. Plumpos prisiminimų bei apmąstymų knyga „Kelionė į gyvenimą“.
Artinantis Lietuvos valstybės atkūrimo dienai P. Plumpa maloniai sutiko atsakyti į keletą „Gimtojo Rokiškio“ klausimų.
– Ar dar liko draugų, pažįstamų iš vaikystės, jaunystės laikų Suvainiškyje, Pandėlyje? Ar palaikote su jais ryšius? Ar sieja jus dabar kas su Rokiškio kraštu?
– Jaunystės draugų Suvainiškyje nebėra. Nebėra ir artimesnių giminių. Vienintelis buvęs bendraklasis ir mūsų moksleivių antisovietinės grupės dalyvis Algis Susnys gyvena Panevėžyje. Su juo palaikau ryšį telefonu. Kiti mūsų antisovietinės grupės nariai iš Pandėlio rajono – Nijolė Gaškaitė, Donatas Bičiūnas, Česlovas Kučinskas ir Jonas Skeivalas – jau senokai išėjo į anapusinį, teisingesnį ir šviesesnį pasaulį.
– Rokiškio krašto garbės piliečiais (po mirties) pripažinti Laisvės kovų partizanai, 1949 metų Vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijos signatarai Vytautas Gužas-Kardas ir Leonardas Grigonis-Užpalis, vyskupas Juozas Tunaitis, Obelių Laisvės kovų istorijos muziejaus įkūrėjas Antanas Dručkus, kiti garbingi žmonės. Kas dar iš Jūsų pažinotų su Rokiškiu susijusių rezistencijos, disidentinio judėjimo žmonių galėtų būti pavyzdys jaunesnėms kartoms?
– Žinau kelias garsesnes pasipriešinimo dalyvių pavardes, bet neturiu pakankamai žinių jų veiklos tvirtam įvertinimui. Čia daug informacijos turi pandėlietis metraštininkas Romas Kaunietis, išleidęs keletą knygų. Tikresnės informacijos turi rajono muziejų ir bibliotekų darbuotojai.
– Jūs jaunystėje dar galėjote pažinti gyvus 1918–1919 metų, Nepriklausomybės kovų dalyvius. Kaip išlaikyti Vasario 16-osios dvasią gyvą, neturint šalia pavyzdžių?
– Pažinojau keletą ūkininkų buvusių savanorių, bet, didelei nuostabai, kai kurie iš jų buvo prosovietinės orientacijos. Gal bijodami išvežimo į Sibirą, jie stengėsi pataikauti okupantams. Kai kurie buvo išvežti į Sibirą tik dėl to, kad turėjo 20 ha žemės. Kaip kovoti su sovietiniais okupantais, jie neturėjo nei išmanymo, nei jėgų, nebent kartais sušelpdavo partizanus.
– Nelaisvės sąlygomis išlikti laisvam. Manau, taip galima apibūdinti Jūsų gyvenimą. Ar tai sunku?
– Lageriuose teko susipažinti su religijomis, kaip dvasinio gyvenimo šaltiniais. Šv. Jono užrašytoje Evangelijoje radau labai viltingus žodžius: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Nagrinėjant Šventąjį Raštą paaiškėjo, kad toji pirmapradė Tiesa yra Kristus, su kuriuo nuolat net mintimis bendraujant, išnyksta nelaisvės pojūtis, dingsta neviltis, kyla solidarumo jausmas. Tas dvasinės laisvės pojūtis skatina socialinį aktyvumą – norą įgytąja laisve pasidalinti su visais kitais žmonėmis.
– Jūs didele dalimi rašto ir knygų žmogus. Ką dabar, Jūsų manymu, turėtų skaityti laisvas žmogus? Ką jam svarbu žinoti?
– Žmogui nėra kilnesnės užduoties, kaip ieškoti Tiesos. Tada išaiškėja kodėl gyvenu, kam gyvenu, kokia gyvenimo prasmė, kur yra tikros laimės versmė. Žmogus privalo suvokti, kad ne jis pats save sukūrė, todėl jo amžinasis likimas priklauso nuo pažinimo ir bendravimo su Kūrėju.
– Netrukus turėtų pasirodyti Jūsų knyga „Kelionė į gyvenimą“. Kaip kilo jos sumanymas? Kas Jums pačiam buvo svarbu, rašant šią knygą?
– Ryškesnių atsiminimų knygą rašau fondo DONUM užsakymu. Kai kurie faktai ar pamąstymai gali būti naudingi ir šiuolaikiniam žmogui, ypač ieškančiam gyvenimo esmės ir prasmės pažinimo.
