Daugeliui žinoma kaip Jolita Esu
Jolita Esu labai sirgo. Kartais atrodė, kad gal ne taip stipriai, kai vaizdo įrašuose matydavai ją brendančią per pusnis gelbėti šeimininkų užmirštų keturkojų – šunų ar kačių. Per nežmonišką praėjusios žiemos šaltį vos keli žmonės ryždavosi keliauti kartu su ja. Tik patys artimiausi žmonės žinojo, kokią įtampą ji išgyveno kovodama dėl nelegalios šunų veisyklos prie Bajorų. Jolita labai skaudžiai išgyveno šių gyvūnų sulaukėjimą – tokie sunkiai randa naujus šeimininkus, jų nenori priimti net prieglaudos. „Grįžusi sunkiai atgaudavo jėgas, ilsėdavosi kelias dienas“, – pasakojo jos bičiulė.
Visi didieji šalies portalai rašė apie Jolitos Esu ir jos įkurtos feisbuko grupės „Antras šansas“ veiklą. Ji buvo žinoma visos Lietuvos gyvūnų globėjams ir mylėtojams. Jolita rinko paramą kačių kastracijai, gyvūnų maistui, o pati kas savaitę tam išleisdavo 100 eurų ir daugiau.
Paskutinė kelionė į Airiją
Nemažai laiko praleidusi Airijoje, gegužės 11 d. ji vėl išskrido į šią šalį stiprinti sveikatos. Jos organizmas lengviau priėmė ten taikomus gydymo metodus nei Lietuvoje. Feisbuko paskyroje pasirodė nuotrauka, kurioje kunigas, regis, ne katalikų, laiko ją, gulinčią ligoninės lovoje, už rankos. Ten pat buvo paskelbtas ir jautrus eilėraštis mamai „Nespėjau“. Jolita Esu domėjosi budizmu. Turėjo savo studiją, su čia atėjusiaisiais dalindavosi įžvalgomis, semdavosi skaitinių išminties ir paguodos. Jai pačiai nė kiek nerūpėjo, kokio tu esi tikėjimo.
Birželio 11-ąją pasirodė žinia: „Mirė Jolita Esu.“ Jos bičiuliai dalijasi informacija apie birželio 18-osios Šv. Mišias Rokiškio bažnyčioje. Jų pradžia – 18 val. Mišias užsakė Jolitos Esu dukters Erikos šeima – tegu susirenka bičiuliai, atsisveikina su Jolita Esu.
Dukters žodžiai mamai
Erika, taip pat gyvūnų mylėtoja, netoli Vilniaus puoselėja žirgyną „Rožinė pasaga“. Ji sakė, ko gero, Mišiose nedalyvaus. „Nesusitvarkau psichologiškai. Man būtų per daug visko. Būsiu ten, kur galėsiu leist mamai skrist“, – „Gimtajam…“ sakė ji.
Paprašyta pakomentuoti tai plačiau Erika kalbėjo: „Aš netikiu, kad meilė baigiasi tą dieną, kai sustoja širdis. Man atrodo, kad ji tik pakeičia savo pavidalą. Iš rankų prisilietimo ji tampa vėju, iš balso – bangų ošimu, iš buvimo šalia – nematomu artumu. Todėl nebūsiu ten, kur gedulas turi savo taisykles. Būsiu ten, kur vandenynas priims tai, kas liko iš kūno, o meilė pasiliks manyje. Ten, kur galėsiu ne laikyti mamą prie savęs, o padovanoti jai dangų. Leisti jai skristi.“
Paskutinis noras
Erika išskrenda į Airiją. Ji nori savo mamos pelenus išbarstyti vandenyne. To norėjo ir Jolita Esu. Ji labai mylėjo Airiją ir vandenyną. Sakytum, ši šalis ją pasikvietė amžiams.
Maldomis žmonės atsisveikins su Jolita Esu. O paskui rinksis Nepriklausomybės aikštėje – iš gėlių žiedų planuojama sudėlioti širdį. Rokiškio seniūnija tam davė žodinį leidimą, tik kitą rytą žiedus reikės surinkti.
Kviečiama atsinešti braškių ir jomis vaišintis, dalintis. Taip pat siūloma ateiti apsirengus gėlėtomis suknelėmis, margais baltiniai – Jolita Esu labai mėgo gėles ir nemėgo liūdesio. „Galima atsivesti ir savo augintinius“, – kvietime raginami rokiškėnai.
Rita BRIEDIENĖ
