Dauguma ją pažįsta kaip rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ prezidentę, aplinkosaugininkę, visuomenišką, aktyvų, labai šiltą žmogų… Tačiau, baigiantis vasarai, su ja kalbamės apie dar vieną pasirinkimą…
Nuo kada prasidėjo jūsų draugystė su bitėmis?
Matyt, gerokai anksčiau, negu pati tai supratau. Vaikystėje, gimtajame vienkiemyje Naujasodės kaime, kuriame gyvenau iki šešerių metų, stovėjo vienas, kartais du aviliai. Tėtis prie bičių manęs nekviesdavo, matyt, nemanė, kad šešiametė bitininkė būtų pagalba. Bet iki šiol atsimenu korių ir vaško kvapą.
O sąmoninga mano bitininkystė prasidėjo 2012 metais, kai pasistačiau pirmuosius avilius. Tada galvojau, kad aš pradedu auginti bites. Dabar jau žinau, kad visus tuos metus bitės augino mane, mokė kantrybės, ramybės, stebėti gamtą ir susitaikyti su tuo, kad ne viskas pasaulyje vyksta pagal žmogaus planą. Dar nebuvau nusipirkusi sodybos, o pas Mamą avilių nenorėjau statyti, nes ten suvažiuoja daug anūkų, šalia jau buvo kaimynas bitininkas, tad tuos avilius pastačiau negyvenamoje sodyboje Kerelių kaime. Bitininkai žino, kad avilių skaičius linkęs augti, nes kaipgi paleisi savo numylėtas sustiprėjusias bitutes, o ir inventoriui pasidėti reikia patalpų, tad Greviškių kaime 2014 metais nusipirkau sodybą ir ten irgi pradėjau bitininkauti. Gavau paramą naujiems aviliams įsigyti. Tad nejučia bičių šeimų skaičius vis augo.
Koks šiandien Jūsų „bičių ūkis“?
Šiandien mano bityne apie 30 bičių šeimų. Sakau „apie“, nes bitininkystėje skaičiai nėra labai pastovūs: pavasarį šeimų gali būti vienaip, vasarą jau kitaip. Vienos šeimos sustiprėja, kitos susilpnėja, šeimos dalijamos, jungiamos, išskrenda ar pagaunami spiečiai. Man trisdešimt šeimų yra tas dydis, kai jau turi ką veikti, bet dar pažįsti savo bites. Noriu tokio dydžio bityno, kuriame bitininkystė dar lieka malonumas, ryšys su gamta ir truputį nuotykis. Mano bendradarbis Vilniuje, rimtas bitininkas Remigijus Uzdras sakė, kad nuo trisdešimties avilių turėsiu arba modernizuoti, arba stabdysiu augimą, tad taip ir apsistojau ties tokiu skaičiumi.
Ar įmanoma „prisijaukinti“ bites ir kaip?
Bites „prisijaukinti“ galima perkeltine prasme. Jos netampa naminiais gyvūnais ir nepradeda, atpažinusios bitininką, sveikintis nuo lakos. Greičiau pats bitininkas turi prisijaukinti bites, išmokti jų kalbą, ritmą ir nuotaikas. Su laiku išmoksti prie avilio neskubėti, nedaryti staigių judesių, iš bičių elgesio suprasti, kada jos ramios, o kada geriau palikti jas ramybėje. Pradedi pastebėti dalykus, kurių anksčiau net nematei. Todėl šiandien sakyčiau: nežinau, ar aš prisijaukinau bites, ar jos prisijaukino mane. Aš prie savo bičių einu drąsiai, dažniausiai bitininkauju be pirštinių. Galiu paimti bites į rankas, nešti spiečių, kartais net sakau, kad jas paglostau. Ir įdomus dalykas, kai neturi tos baimės, kad aplink tave skraido tūkstančiai geluonį turinčių vabzdžių, jos ir nesidomi, ir negelia.
Kai gamtoje geras medunešis, bitės užsiėmusios, skraido, neša nektarą, dirba, ir su jomis dažniausiai lengviau susitarti. O kai medunešis baigiasi, stipri šeima tarsi lieka be didžiojo vasaros darbo ir ima atidžiau saugoti tai, ką jau sukaupė. Bitės taip pat gali būti piktesnės prieš audrą ar prastu oru, kai negali skraidyti, netekus motinėlės, taip pat priklauso nuo konkrečios šeimos genetikos ir charakterio. Bitėms, kaip ir žmonėms, negerai, kai nėra nei darbo, nei vietos nektarui pilti. Kai šeima labai sustiprėja, avilys pilnas bičių, koriai užimti, motinėlei nebėra kur dėti kiaušinėlių, bitės ima ruoštis spietimui. Tada bitininko darbas duoti šeimai daugiau erdvės bei darbo: plėsti lizdą, įdėti korių ar vaškuolių. Nes jeigu bitininkas pavėluoja, bitės problemą išsprendžia pačios, dalis šeimos susikrauna, ką gali panešti, ir išskrenda ieškoti naujų namų.
Prie avilio labai greitai atsisakai ir savo puikybės. Gali manyti, kad jau viską žinai, bet bitės vis tiek kartais primena, kas čia nustato taisykles. Tu gali jomis rūpintis, padėti, sudaryti geras sąlygas, bet negali įsakyti gyvybei elgtis pagal tavo planą. Galima pajuokauti, kad jei bitėms nepatinka tavo nuomonė, jos nesivelia į diskusiją, jos iš karto pereina prie argumentų. Kartais prieini prie avilio, paklausai, atidarai, ir kartais labai greitai uždarai. Taigi, su bitėmis santykiai puikūs: aš jų nebijau, jos manęs neklauso. Ir, matyt, todėl taip gerai sutariame. Aš galiu turėti planą,
kada plėsti lizdą, kada sukti medų, kada gaudyti spiečių, bet bitės turi savo planą. Per tiek metų supratau, kad bitininkystė nėra mokslas, kaip valdyti bites. Greičiau tai mokslas, kaip pačiam išmokti gyventi šalia to, ko negali valdyti. Gali stebėti, suprasti, padėti, sudaryti geras sąlygas, bet negali įsakyti.
Ką vasarą veikia bitininkai, kokie jūsų pagrindiniai rūpesčiai kalbant apie bites šiuo metu?
Vasara bitininkui pats darbymetis. Pavasarį ir vasaros pradžioje plečiami lizdai, tenka ir spiečius gaudyti iš obelų, klevų ir kitų vietų, kurias bitės, žinoma, pasirenka ne pagal bitininko patogumą. Reikia kopinėti ir sukti medų. Bitininkas vasarą neišeina atostogų tada, kada pats sugalvoja, pirmiausia suderina su bitėmis ir orais. O dabar, rugpjūtį, jau prasideda visai kitas etapas. Medaus sezonas eina į pabaigą, todėl svarbiausias klausimas jau nebe „kiek medaus paimsime?“, o „kaip bitės peržiemos?“ Reikia įvertinti šeimų stiprumą, pasirūpinti jų sveikata, ypač apsauga nuo varozės, patikrinti maisto atsargas ir, jei reikia, papildyti. Pavasarį galvoji, kaip šeimą užauginti, vasarą – kaip suspėti paskui ją, o vasaros pabaigoje – kaip ją saugiai paruošti žiemoti. Nes geras bitininkas galvoja ne tik apie tai, kiek iš avilio pasiimti, bet ir kiek jame palikti.
Džiaugėtės naujais paštomatais Salose… Kuo Jums, kaip bitininkei, jie pasitarnaus? Ką reiškia, kad „Laimos bitėms džiaugsmas ir galės dabar su visu pasauliu keistis dovanomis iš avilio“?
Žinoma, apie „Laimos bičių džiaugsmą“ parašiau su šypsena, pačios bitės apie paštomatą nieko nežino ir nesidomi. Jų logistika paprasta žiedas–avilys–žiedas, be siuntos sekimo numerio. Bet man paštomatas Salose yra daugiau negu patogumas. Iš čia bus galima gauti (kad ir vaistus nuo varozės) ir išsiųsti. O iš avilio yra ką išsiųsti: medų, bičių duonelę, pikį, vašką, vaško žvakes. Tai, ką bitės surinko mūsų krašto pievose, soduose ir miškuose, gali nukeliauti pas žmogų kitame Lietuvos ar pasaulio krašte. Kiekviena tokia paslauga yra dar viena priežastis kurti ir ką nors daryti. Salos taps vieta, iš kurios geri dalykai iškeliauja į pasaulį.
Savo facebook puslapyje rašiau tokią esė bitininkystei:
Bitininkystė neišmokys tavęs būti protingu. Neišmokys skaičiuoti, kiek kainuoja klaidos. Ji išmokys tave kiekvieną pavasarį pamiršti, kaip buvo sunku praėjusį birželį. Kaip lakstei paskui spiečių. Kaip tyliai nerimavai dėl silpstančios šeimos. Kaip žiūrėjai į lietų lyg į asmeninę tragediją. Ir vis tiek… Ateina kovas. Pirmas šiltesnis oras. Pirmas apsiskraidymas. Ir tu stovi. Ir klausai. Ir kažkas viduje sušyla. Ir todėl kasmet kartojasi tas pats reiškinys: nepaaiškinamas noras sezoną džiugiai pradėti iš naujo. Ne dėl pelno. Ne dėl garbės. Net ne dėl medaus. O dėl to jausmo, kai pirmą kartą atidarai avilį ir supranti, kad gyvybė per žiemą išsaugojo save. Medicininio paaiškinimo šiam pomėgiui nėra. Tik medaus kvapas. Dūmų prisigėrę drabužiai. Ir širdis, kuri kažkodėl vis tiek renkasi grįžti. Kiekvieną kartą. Ir, jei atvirai – tu jau seniai žinai: tu nebevaldai šito pasirinkimo. Bitininkystėje skaudės. Ir ne tik įgėlus. Skaudės nugarą. Skaudės rankas. Kartais skaudės širdį, kai atidarysi avilį ir suprasi – nespėjai. Bitininkystė išmokys vieną labai pavojingą dalyką: pamilti darbą, kuris kartais gelia. Nuo kurio skauda. Ir grįžti prie jo kitą rytą. Savo noru. Yra darbų, kurie pripildo piniginę. Yra darbų, kurie pripildo gyvenimą istorijomis. O yra tokių, kurie tyliai perrašo patį žmogų – Bitininkystė – iš tų. Kai pirmą kartą atsistoji prie avilio, tu galvoji, kad atėjai pasiimti medaus. Po metų supranti – atėjai atsisakyti savo puikybės. Avilys nemėgsta skubėjimo. Jei prieisi per greitai – būsi sustabdytas. Jei dirbsi iš baimės – gali prireikti kojų miklumo. Jei būsi išsiblaškęs – būsi sugrąžintas. Yra dienų, kai viskas sekasi. Kai korpusai pilni. Kai dūzgimas skamba kaip giesmė. Ir yra dienų, kai šeima silpsta. Kai motinėlė dingsta. Kai atidarai avilį ir matai tylą. Tą tylą, kuri spaudžia. Ir tada supranti – tu ne visagalis. Tu gali rūpintis. Gali stengtis. Gali budėti. Bet tu negali įsakyti gyvybei likti. Ir štai čia prasideda dvasinis ugdymas. Ne tada, kai džiaugiesi derliumi. O tada, kai priimi netektį be kartėlio. Kai neskubi kaltinti oro. Neieškai kaltų. Neklausi „kodėl man“. Tu tiesiog stovi. Ir mokaisi nuolankumo. Bitininkystė išmoko klausytis. Ne garsiai. O tarp garsų. Tarp dūzgimo ir tylos. Tarp judesio ir sustojimo. Ji išmoko, kad stiprybė nėra jėga. Stiprybė – tai švelnumas, kuris neišnyksta net tada, kai pavargsti. Kai pakeli sunkų korpusą, skauda nugarą . Bet kai priimi, kad ne viską gali kontroliuoti – minkštėja širdis. Ir galbūt todėl žmonės lieka su bitėmis ilgus metus. Ne dėl medaus. O dėl to, kad šalia jų žmogus tampa paprastesnis. Tylesnis. Tikresnis. Vakarais, kai saulė leidžiasi, kai avilys nurimsta, tu sėdi ir nieko nedarai. Ir tame “nieko” yra viskas. Nėra telefono. Nėra skubėjimo. Nėra vaidmens. Yra tik kvėpavimas. Ir gyvybė šalia. Avilys nepadaro tavęs šventu. Jis padaro tave sąmoningu. Ir jei leidi jam tave mokyti, po kelerių metų pastebi: tu nebesiginčiji taip greitai, nebeskubini taip smarkiai, nebesistengi visko įrodyti. Tu tiesiog būni. Kaip bitė, kuri dirba tyliai ir palieka pasauliui saldumą. Ir galbūt tai yra didžiausia pamoka: tu suvoki – ne staiga, o lyg prisimindamas seną, kadaise žinotą tiesą – kad kvėpuoji ne tik tu. Kvėpuoja žemė, lėtai versdama savo nematomus puslapius. Kvėpuoja medis, rašydamas laiką žieduose. Ir pirmą kartą tu nesistengi būti šio pasakojimo autoriumi. Nevaldai siužeto. Neįrodinėji savo vertės Tu tampi sakiniu, įrašytu į didesnę knygą, kurios nei pradžios, nei pabaigos nematei. Tu tiesiog esi. Ir galbūt pasaulis laikosi ne dėl atramų ar dėsnių, o dėl tokių akimirkų – kai žmogus nustoja taisyti tai, kas jau sukurta, nustoja valdyti tai, kas jau kvėpuoja, ir trumpam padeda savo valią į šalį. Kai jis neperrašo pasaulio, bet leidžia pasauliui perrašyti jį. O visatos tvarka – kaip ir avilys – moka atsidėkoti tiems, kurie supranta: didžiausia įtaka kartais yra nedaryti nieko, kas drumsčia. Ir pasaulis, pajutęs, kad niekas jo netaiso, atsikvepia. Avilys tuo metu dūzgia savo tvarka, saulė leidžiasi be konsultantų, žemė sukasi be leidimo. Ir, jei atvirai – jai visai neblogai sekasi.
Ačiū.
