Karikatūristo talentas skleidėsi jau mokykloje (su įskaitytu tekstu)

Rokiškis – talentingų žmonių kraštas. Čia – daug literatūrinio žodžio meistrų. Daugumą jų vienija jau tris dešimtmečius skaičiuojantis Rokiškio literatų klubas „Vaivorykštė“. Auga ir nauja karta, kuri savo kūrybinius bandymus pristato dar labai nedrąsiai ir dažniausiai – tik nedideliam skaitytojų būriui.

Prisiminti iškilius mūsų krašto menininkus: poetus, rašytojus, liaudies muzikantus, prozininkus, dailininkus, ir pristatyti dar tik pradedančiųjų darbus atsirado puiki galimybė parengus projektą „Iš širdies – į širdį“, kur „Gimtojo…“ internetiniame puslapyje www.grokiskis.lt su talentingų žmonių gyvenimo ir kūrybos keliu galės susipažinti gausus skaitytojų ratas. Neturintieji galimybės parengtų publikacijų skaityti internete, jas ras laikraščio puslapiuose.

Projektą „Iš širdies – į širdį“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, skyręs 3 tūkst. Eur.

Įskaitytas tekstas

Yra žmonių, kurie apie save primena šūkavimu, noru būti dėmesio centre. Yra žmonių, kuriuos kartą sutikęs nebenori su jais pasimatyti antrą kartą. Ir yra žmonių, kurių talentą iš pirmo žvilgsnio užgožia jų santūri laikysena, geraširdiškumas. Vienas tokių – vasario 9 d. 60 metų jubiliejų švęsiantis karikatūristas pandėliškis Rimantas Dovydėnas, žvelgiantis į gyvenimą su švelnia ironija. Kaip skleidėsi jo talentas? Apie tai kalbėjomės su jo buvusia auklėtoja Emole Vaivadaite-Matiukiene ir lietuvių kalbos mokytoja Genovaite Samulėniene.

Mažakalbis menininkas

„Atėjau į mokyklą jaunutė, vos baigusi aukštąją, ir iškart skyrė auklėtinius – devintokus (tuomet mokytasi 11 metų). Amžiaus skirtumas tarp jų ir manęs tebuvo septyneri metai. Tai buvo pirmoji mano abiturientų laida. Joje mokėsi ir Rimantas Dovydėnas – visuomet draugiškas, kuklus, mažakalbis. Tam vaikui buvo duotas menininko talentas, jis greit pagaudavo kūrybinę mintį ir ją įgyvendindavo. Dėsčiau chemiją. Pradėjusi dirbti kabinete ant sienos radau pakabintą perpieštą periodinę cheminių elementų lentelę. Tai buvo Rimanto 8 klasėje atliktas kruopštus, tvarkingas darbas. Ši lentelė klasėje kabėjo tol, kol atsirado spausdintos“, – pasakojo buvusi auklėtoja E. Matiukienė.

Su neslepiamu džiaugsmu ir šiluma apie R. Dovydėną atsiliepė jo buvusi lietuvių kalbos mokytoja G. Samulėnienė, vadovavusi paralelinei klasei. 1973 m. ,,Moksleivio“ žurnalas, radijas ir televizija kvietė mokyklose organizuoti „Vienminčių“ klubus, paskui būsiąs jų konkursas. Pirmiausia idėja užsikrėtė pati mokytoja, o nuo jos – ir mokiniai. Klubas vienijo apie 50 žmonių. Buvo išrinktas pirmininkas ir sekretorė. Be abejo, dailininko pareigos patikėtos R. Dovydėnu, kuris prisidėjo kuriant klubo emblemą, atributiką. Klubas organizuodavo įvairias veiklas: susirinkimus, šokius, vakarones („žiburėlius“). Po tam tikro laiko teko visą veiklą pristatyti radijui ir televizijai, tad į Vilnių paštu iškeliavo sunkokas siuntinys: klubo susirinkimų protokolai, nuotraukos, aprašymai ir pilnas sąsiuvinis – apie 20 lapų – R. Dovydėno pieštų karikatūrų.

Laimėję pirmąją vietą moksleiviai pateko į respublikinį ,,Vienminčių“ klubo suvažiavimą Panevėžyje. Būsimasis dailininkas ten nusivežė ir daugiau piešinių bei ką tik pradėtus kurti literatūrinius kalendorius. Jis buvo apdovanotas už tą 20 lapų karikatūrų sąsiuvinį. Mokytoja mano, kad šis prizas Rimantą ir paskatino rinktis dailę, nors jis buvo ir geras literatas. Pasak jos, būtent šioje veikloje ir išryškėjo R. Dovydėno talentas, nes karikatūra – viena iš sunkiausių dailės sričių, mat nevalia kažką įžeisti ir reikia pabrėžti pagrindinius bruožus.

Dėl savo gebėjimų jis buvo populiarus mokykloje. Atsinešęs iš namų piešinių sąsiuvinius rodydavo mokytojai, kurdavo tuo metu populiarius sienlaikraščius.

Ilgaamžiai literatūriniai kalendoriai

Atskirą kalbą pašnekovė užveda apie literatūrinių kalendorių kūrimą. Tais laikais beveik visos vaizdo priemonės buvo gaminamos mokytojų ir mokinių. Jai norėjosi, jog moksleiviai rašytojus pažintų ir įsimintų ne tik iš literatūros kūrinių, bet ir iš ,,pažiūrėjimo“.  Ji sugalvojo idėją, paprašė R. Dovydėno, o šis sutiko. Mokytoja pagal mokyklos programas atrinko kiekvieną mėnesį, išskyrus vasarą, gimusius rašytojus, surasdavo jų kūrinių citatų, o apipavidalinimo imdavosi Rimantas. „Čia tai jis piešė akvarele, sėsdavom, pasitardavom, jokių juodraščių nerodydavo, atnešdavo jau sukurtą darbą“, – pamena mokytoja. Tiesa, kartais įterpdavo ir paties parinktų citatų, dėl to G. Samulėnienė neprieštaraudavo. Ant didelių popieriaus lapų piešti, klijuoti kūrėjų portretai, kūrinių iliustracijos, surašytos citatos atkreipdavo ne tik mokinių, bet ir pamokų vizitatorių dėmesį. Juos keisdavo kas mėnesį. R. Dovydėno darbai keletą dešimtmečių tarnavo kaip vaizdinė priemonė. Dabar jie surado vietą Pandėlio gimnazijos muziejuje.

Laikas keičia žmonių veidus, tad nenuostabu, kad kuriozinis atvejis nutiko daug su R. Dovydėnu bendravusiai G. Samulėnienei. Prieš dešimt metų, per tradicinį buvusių mokinių susitikimą, Pandėlio gimnazijoje vyko Rimanto darbų paroda. Mokytoja, pamačiusi prie lauko durų kažko lūkuriuojančius, dūmą traukiančius žilstelėjusius vyriškius, padrąsino juos užeiti į mokyklą, nes ten eksponuojami dailininko darbai. Vieno vyriškio reakcija buvusi netikėta: atsisukęs, peržvelgęs ir šyptelėjęs. Tik iš šypsenos mokytoja ir atpažino R. Dovydėną, nes jo nematė daugiau nei 40 metų. Abu nestokoja humoro, tad ši istorija perpasakojama iš lūpų į lūpas.

Saugo piešinius

Apie sūnaus Rimanto rūpestingumą ir geraširdiškumą kalba ir jo tėvas Bronius Dovydėnas: sūnus kiekvieną antradienį sutartą valandą skambina telefonu teiraudamasis, kaip gyvena tėvas, kas naujo Pandėlyje. Guvus, devyniasdešimties sulaukęs senolis pabrėžia, kad sūnus labai saugodavo savo piešinius, ir dabar prašo rinkti visus laikraščių numerius, kuriuose spausdinamos jo pieštos karikatūros.

Projektą iš dalies remia