Keletą pastarųjų savaičių rokiškėnų lūpose sklando žodis „Lulu“. Kas tai? Nauja rajono politikė, įstaigos vadovė ar į Rokiškį atvykusi įžymybė? Tai naujas Rokiškio kultūros centro šokėjo-choreografo Pauliaus Prievelio ir jo kolektyvo spektaklis, į kurio premjerą rokiškėnai kviečiami gegužės 10 d. 18.30 val. Apie spektaklį Miglei KATINAUSKIENEI pasakojo kolektyvo narės Laura Skrebienė, Edita Lukoševičienė ir Loreta Skripkienė bei jas subūręs P. Prievelis.
– Kas ta „Lulu“?
L. Skripkienė: – Spektaklis apie tai, kad kiekvienas turi susikūręs tobulos moters viziją ir kiekvienam ji skirtinga. Mūsų spektaklis apie visapusišką moterį: manekenę, šokėją, namų šeimininkę…
L. Skrebienė: – Mes įkūnijame keturias skirtingo tipo moteris, skirtingas sferas, bet jas visas vis tiek kartais jungia kažkas bendro: rūpesčiai, kasdienybė… Negalime sakyti visko, nes tada žiūrovui bus nebeįdomu… Tiesiog kviečiame į spektaklį ir viską suprasite.
– Į P. Prievelio užsiėmimus atėjote praleisti laisvalaikio. Ar iš karto žinojote, kad statysite spektaklį ir teks pasirodyti didžiojoje scenoje?
L. Skrebienė: – Mes atėjome pasportuoti, padailinti figūrų (juokiasi – aut. past.). Apie spektaklius ir pasirodymus iš pradžių niekas nekalbėjo. Tik paskui liepė statyti spektaklį. Na, neliepė, pasiūlė (juokiasi – aut. past.).
– Kaip sureagavote? Juk trys iš keturių šokėjų esate neprofesionalės.
L. Skripkienė: – Pirma mintis: „Super, šaunu!“ O dabar jau darosi baisu.
– Ko išsigandote?
L. Skripkienė: – Baisu, nes reikia daug dirbti, o rezultatas ne visada džiugina. Kartais būna sunku padaryti vieną ar kitą kombinaciją. Nors Paulius (P. Prievelis – aut. past.) drąsina, sako, viskas gerai.
E. Lukoševičienė: – Baisu, nes nepavyksta viskas taip, kaip norime. Baugu, kad nesuklystume, svarbiausia – kad nepamirštume, kas, kaip ir po ko.
– Tai juk – premjera, kaip šokti, žinote tik Jūs pačios…
L. Skripkienė: – Kai šoki solo, niekas nežino, kaip turi būti. Bet jei klysi šokdamas bendroje scenoje, žiūrovai tikrai supras. Dirbame daug ir tikimės, kad taip nenutiks.
– O kiek laiko jau statote spektaklį?
P. Prievelis: – Maždaug pusantro mėnesio. O kalbėti apie tai pradėjome prieš tris ar keturis. Aš joms pasiūliau, paklausiau, gal norėtų pastatyti šokio spektaklį. Juk negaliu tiesiog liepti. Kaip bėgs man visos iš čia ir nebegrįš (juokiasi – aut. past.). Pratinau prie šios minties, vis paklausdavau, ką apie tai mano. Ir jos susigyveno su šia idėja, tad rytoj pristatysime bendrą mūsų autorinį darbą „Lulu“.
E. Lukoševičienė: – Dabar jau nebegalime niekur pabėgti. Pažadėjome, turime tesėti.
– Darbas – bendras, o kuris iš Jūsų yra pagrindinis šio pasakojimo autorius?
Visos: – Paulius. Na, nebent pamato, kad kuriai iš mūsų nesiseka, kad nepadarome to, ko jis tikisi, tuomet atsižvelgia į mūsų pasiūlymus ir keičiame sceną.
– O ar yra spektaklyje scenų, kurioms atlikti reikėjo „perlipti per save“?
P. Prievelis: – Joms sunkiausia „perlipti“ pačių nusistatytą normą, psichologinį barjerą. Nes tai, ko tu nedarytum, privalai padaryti čia, spektaklyje. Moterys tapo daug atviresnės įvairiems dalykams. Nebėra išankstinio nusistatymo: „Ne, aš nepadarysiu.“ Prieš taip sakydamos dabar pabando.
E. Lukoševičienė: – Tokių scenų tikrai yra. Daug. Paulius nemeluoja, iš pradžių toptelėdavo: „To tikrai nepadarysiu.“ Kompleksuodavome, vis galvodavome, kaip atrodome iš šalies. O dabar nurimome – liepia ir darome, stengiamės įgyvendinti idėją. Nes ir pačioms įdomu suvokti, kiek galime, kiek esame drąsios.
L. Skrebienė: – Nusvyra rankos, kai nepavyksta padaryti taip, kaip sumanyta. Tačiau tada save motyvuoji, įtikini ir nusiteiki: „Eisiu ir darysiu!“
– Tai pavyko repetuojant ar dirbote su savimi ir namuose?
L. Skrebienė: – Dirbau ir namuose. Pergalvoji viską, permąstai. Gal nedarai viso to fiziškai, tačiau mintyse dėliojiesi, skaičiuoji, įsivaizduoji tas kombinacijas.
– Ar jaučiatės pasiruošusios premjerai?
Visos: – Ne.
– O, Pauliau, ar dažnai būna, kad scenos žmogus jaustųsi visiškai pasiruošęs pasirodymui?
P. Prievelis: – Tokie atvejai labai reti (juokiasi – aut. past.). Kiekvienąkart galvoji, kad gali geriau: pridedi, nuimi. Stengiesi, kad būtų aiškiau, suprantamiau, kompleksiškiau. Tie atnaujinimai visada priverčia nerimauti – ar pavyks, ar pasiteisins.
– Kiek kartų nuo pirminės „Lulu“ idėjos iki dabartinio rezultato viskas keitėsi?
E. Lukoševičienė: – Spektaklis keičiasi kiekvienos repeticijos metu (juokiasi – aut. past.). Ateini į repeticiją ir… staigmena – nauja kompozicija, nauja muzika. Liepia sušokti vieną kombinaciją, bandai, stengiesi, o kai jau pavyksta, pasako: „Ne, ačiū. Gražu, bet taip nedarysim“ (juokiasi – aut. past.).
P.S. Nors moterys nuoširdžiai prisipažino labai bijančios premjeros, tačiau drąsiai kviečia rokiškėnus gegužės 10 d. 18.30 val. į Kultūros centro didžiąją salę, kur išvysite naujausią originalų ir groteskišką jų šokio spektaklį „Lulu“.
