Jei ne kelionė pas Tiberiados brolius Baltriškėse, šis tekstas greičiausiai nebūtų ir gimęs.
Ačiū vienam brolių už šmaikštų ir kūrybingą kalbos posūkį – „mes save kokonizuojame“ – kalbant apie dažnėjantį individualizmo pulsą šiandieninėje visuomenėje.
Ir štai koks netikėtas žodžių žaismas tąsyk apsigyveno mintyse: vietoj to, kad tiesiog gyventume ir būtume, mes save ne tik kokonizuojame, bet ir kanonizuojame.
„Kokonizuojamės“ – tarsi apgaubiame save saugumo kokonais, kad apsisaugotume nuo pasaulio… ir „kanonizuojamės“ – tarsi išaukštiname, sureikšminame save, pakeliame ne tik į neliečiamumo, bet ir šventumo lygį.
Bet po visu tuo slypi išties gilus paradoksas: mūsų autentiškumo, neliečiamumo paieškos veda į laisvę, ar į vienatvę?
Ar kokono tyla, kuri saugo nuo išorinio triukšmo, tuo pat metu nesuardo ryšio su kitu, su bendruomene?
Kartais mes visi norime pasitraukti į tylą, manydami, kad tai vienintelė priemonė išsilaisvinti nuo reikalavimų, lūkesčių, spūsčių, ar kažko, ko negalime įgyvendinti, sukontroliuoti.
Ir saugiame kokone tikimės sutikti autentišką balsą, savąjį „AŠ“, nesutrikdytą nepatogių, netikėtų aplinkybių. Tylu, vadinasi tikra. Tylu, vadinasi sava.
Tačiau tokia tyla gali tapti ir labai rafinuota vienatvės forma.
Ir tai ne ta tyli vienatvė, kurią priimame kaip savo žmogiškąją dalį, bet ta, kuri didina distanciją tarp „AŠ“ ir „MES“.
Šiuolaikinis individualizmas sukuria iliuziją, kad esame visatos centrai: mano jausmai, mano ribos, mano autentiškumas tampa aukščiausia vertybe.
Bet kas, kas nepatogu, tampa invazija į mano erdvę. Ir taip tyla virsta siena.
Autentiškumas nėra atsitraukimas. Tai drąsa būti šalia kito be apsaugų.
Tikra tyla padeda ne pabėgti, bet būti – tiek su savimi, tiek su kitu.
Tad tebūnie tyla kiekvienam mūsų tik laikina stotelė. Ne tikslas, bet epizodinis atsitraukimas tam, kad išgirstume ne tik save, bet ir kitą.
Kokonas… na, jis gal saugus ir šiltas, bet pasaulis tavęs ir manęs laukia be jo. „Sureikšmindami „Aš“ ir užmiršdami „Mes“, traukiamės į atskirtį ir tampame pažeidžiami. O vienam būti negera.“ (J. Sacks)
Giedrė Solovjovienė
