Vilnius. Knygyne ieškau „Kopenhagos trilogijos“. Nerandu. Noriu paklaust pardavėjos, bet ji su kita pirkėja čiauška apie „super blynelius“, kuriuos gali paragaut „madingoje vietoje, Pilies gatvės gale“. Tiek to, randu knygą. „Kuo ilgiau ieškojot, tuo įdomiau bus skaityti“, – svarsto komunikabili pardavėja. „Bet juk ne nuo to įdomumas priklauso“, – sakau, o ji, pasirodo, „juokauja“.
Ne todėl ieškojau šios knygos, bet autorė nusižudė. Sutapimas, prieš tai skaitytų novelių rašytoja – irgi. Mirtis – visų vienas laikinumo vardiklis – visada šalia. O aplinkybės, kai tamsa pasirenkama savanoriškai, kai gyventi tampa per sunku, leidžia bandyt išskaityt paslaptis puslapiuose, tarp eilučių.
Tik mažam tai nesvarbu. Kas tokių klastingų išbandymų nepamena, kai vaikus pastato prie karsto. Bet, po galais, kodėl taip juokinga, kaip išlaikyt bent kelias minutes rimtumo grimasą? Kai kuris vis tiek pratrūkdavo, pridarydamas tėvams gėdos. Kol nepamatai juodų procesijų, neįlendi į apkasus ir užkulisius, pasaulis apgaulingai nuoširdus abejingas vaikas. Čiauška, valgo blynus ir sukasi karuselėse. Prekybcentriai išsirikiavę kalėdinius blizgučius, ruošiami „džingel bels“ takeliai, nekantriausias jau papuošęs eglutę. Tik feisbukas dar pilnas Helovyno zombių ir diskusijų, kaip „aš nešvenčiu šitos šventės“. Ir vis dar linksma nuo kurortinio restorano reklamos „atvykite pas mus vakarienės šiurpiausią metų naktį, kur šiurpuliukai sukils ne tik iš baimės, bet ir ragaujat maistą“. Vaizduotė bando piešti patiekalus, kur kraujas imituojamas spanguolių ar pomidorų padažu, bet paskui pasiduoda.
Kapinės dar „išpuoštos“ plastmase. Kasmet vis išraiškingesne. Kažkada neįsivaizduojama buvo „žolė“, dengianti kelių metrų plotą virš artimo kūno. Šiandien kapus pasiekia labiau gluminančios inovacijos, skaitmeniniai stebuklai, ant kapo iš ilgaamžių medžiagų skaptuojami automobiliai ir baldai. Šiurpu, kad ateity nuskanuos slapčiausius failus ir transliuos mirusiojo nuodėmių įrodymus. Ar reaguos kaip nors į tai stovintys prie rojaus vartų, žyniams klausimas.
Rokiškyje inovacijų dar nėra. Daugiausia paminklus primenantys žvakių indai morkų ar ryškiai mėlynos spalvos, tarsi ledinukai, šaltos netikros gėlės. Paskui šiukšlės šalia konteinerių. Ir, aišku, skambutis. „Už ką mokam, kodėl neišveža?“ Tokia beprasmė karuselė, nesibaigiantis ratas – vieni nuveža, kiti išveža. Norėtųs kukliau ir tyliau. Bet gal ne beprasmiai šie ritualai. Tradicijų tyrinėtojai sako, kad jiems skirtas visas lapkritis. Tegu ir tarp kiniškų skulptūrėlių, vis tiek ant kapo užkritę tikrų geltonų, raudonų, rožinių lapų, medžio žievės ir samanų. Ir ašarų. Sustoji, pasikalbi su seniai išėjusiais seneliais, paklausi, kaip jie išgyveno karą ir marą, nuramini sielą. Žvakių jūra, žodžiai ir skaičiai ant antkapių, tylus praeinančių moterų kuždesys „pažiūrėk, koks jaunas mirė“, sugeria buitinius rūpesčius, beprasmes dabartį graužiančias nuoskaudas.
P. S. Skaitau apie markapius – kapelius mirusiems nuo maro, kuklias koplytėles, močiučių Žemaitijos kaimuose prižiūrimas. Gal neprisimenu, bet nesame rašę apie tokius kapus mūsų krašte. Kas žinot, parašykite mums.
