Keliuotiška dvasia gyva

Tarpukario Kaunas. Laisvės alėja vaikšto susimąstęs žmogus, kuris dažnai sveikinasi su praeiviais, kurie jį neblogai pažįsta. Jam, baigusiam mokslus Sorbonoje, dažnai kyla minčių, ką galėtų nuveikti krašto kultūrai, mokslui, menui, žurnalistikai. Juk ne veltui krimto mokslus tiek Kaune, tiek Prancūzijoje. Taip, tai Juozas Keliuotis, mūsų kraštietis, minintis gražų jubiliejų. Gal ne tiek plačiai žinomas mūsų kraštiečiams, bet nieko nuostabaus, juk jis buvo kultūros ir meno žmogus. O mes žinome, kad šios sritys nėra prestižiškiausios visuomenėje. Jaunajai Lietuvai, prisikėlusiai iš carinės priespaudos ir karo negandų, visos gyvenimo sritys buvo labai svarbios ir aktualios. Tik eik ir dirbk, judėk, mąstyk, visko reikia, viskas tiks.

Mums J. Keliuotis geriausiai žinomas kaip žurnalo „Naujoji Romuva“ įkūrėjas ir leidėjas, siela ir „dūšia“, nes jis laikė visas keturias leidybos ir sklaidos puses. Daug padėjo jo brolis Alfonsas, kuris buvo šio žurnalo bendradarbis ir bendražygis, vėliau tapęs mokytoju ir dirbęs Rokiškyje. Tai buvo labai modernus ir tuo metu Lietuvoje tokio formato nematytas leidinys. Per keletą metų pasiekė įspūdingus tiražus, jame spausdintis tapo prestižo reikalas. Redaktorius laikėsi tokios linijos, kad jo žurnale atsirasdavo vietos ir kairiesiems, ir dešiniesiems – visiems, kurie turėjo ką pasakyti visuomenei aktualiais klausimais.

Gūdžiais sovietiniais metais mes, muziejininkai, vasarą vykdavome į ekspedicijas po rajono apylinkes, ieškodami eksponatų, įdomių žmonių, jų pasakojimų. Ir kada mus vietiniai gyventojai įsileisdavo į namo palėpes (mes žinojome, kad ten slypi įdomiausi ir unikaliausi daiktai), dažnai rasdavome tvarkingai surištus tarpukario Lietuvos laikraščių ir žurnalų komplektus. Šalia „Ūkininko patarėjo“, „Trimito“, „Kario“ rasdavome ir „Naujosios Romuvos“ numerius. Juos vartant ir skaitant, atsidurdavai kitame pasaulyje ir epochoje, laisvės gurkšnis pasiekdavo tolimiausias sąmonės kerteles. Kai aplink švietė okupantų saulė, galėjai skaityti tik „Tiesą“ ar „Komjaunimo tiesą“ ir jų rašomas „tiesas“, keliuotiška „Romuva“ buvo neįtikėtinas reiškinys, joje rasdavai to, ko negalėjai ir tikėtis – galėjai skaityti apie dailę, muziką, architektūrą, literatūrą, modernizmą, meno istoriją, estetiką.

Gaila, kad tai tęsėsi tik dešimt metų, viskas sunaikinta ir sugriauta prasidėjus sovietinėms okupacijoms ir karui. J. Keliuočiui buvo siūloma trauktis į Vakarus, jis jautė ir žinojo, kas jo laukia, bet liko savame krašte. Vietiniai kolaborantai ir parsidavę rašytojai negalėjo jam atleisti už jo populiarumą ir žinomumą, už jo parašytas knygas ir memuarus. Pirmą kartą suimtas 1945 m. Kalėjo Pečioros lageriuose. 1947 m. grįžo į Lietuvą. 1952 m. vėl suimtas. Iš Solikamsko lagerių sugrįžo 1956 m. Tai tik trumpos eilutės iš jo biografijos. O kas slypėjo po jomis, koks buvo tikrasis ir baisusis lagerių išgyvenimas, kova už gyvybę? Sunku įsivaizduoti, ką teko patirti ir išgyventi kultūringam, meninės sielos, ne pirmos jaunystės žmogui, pakliuvusiam į „žemišką pragarą“. Keliuotis nebūtų Keliuotis. Jis ir lageryje, tarp kriminalistų ir žmogžudžių, išsikovojo savotišką autoritetą, buvo vadinamas Profesoriumi. Jis jiems burdavo iš delno ateitį, pagal kaukolės dydį nustatinėdavo jų autoritetą ir hierarchiją nusikaltėlių pasaulyje. Ragavęs mokslų, Keliuotis ir tokioje aplinkoje tai panaudojo savo saugumui ir gyvybei išsaugoti.

Grįžo be sveikatos, palaužtas, bet nepalūžęs. Verbuotas, bet neužverbuotas. Vilniuje tapo savotišku smetoniškos epochos guru, disidentu, išsilavinusio jaunimo „žvaigžde“. Jo bute rinkdavosi tie, kurie svajojo apie laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, diskutuodavo įvairiausiomis temomis. Taip buvo laužomi likimai žmonių, kurie kūrė laisvą ateitį, laisvą būtį, tikėjo savo darbais ir idėjomis. Koks paradoksas: „Naujoji Romuva“ po penkiasdešimt ketverių metų atkurta ir vėl gyvuoja tarp mūsų. Kaip ir Rokiškio biblioteka, su jo vardu.