Vasara ką tik atvėrė savo vartus, mestelėjo glėbį šilumos ir saulės, o pandeminiai apribojimai senokai pamiršti. Tarsi slogus sapnas praeityje liko atmintin įsirėžęs vaizdas – sėdi salėje penkiolika eilių žiūrovų su medicininėmis kaukėmis ant veidų. Būdavo akimirkų, kada suabejodavau, ar iš viso renginiuose verta fotografuoti taip atrodančius žiūrovus, nes vis tiek nuotraukose jų neatpažintų nei artimieji, nei draugai. Nebent jie patys – pagal dryžuotą megztinį ar įmantrią šukuoseną. Kokią nors emociją skleisdavo tik akys. Dažniausiai tai būdavo abejingumas ir baimė. Viešinimo baimė. O jeigu mane nufotografuos su nuo nosies nusmukusia kauke ir išspausdins laikraštyje? Juk tuomet tam tikros institucijos ir nubausti gali… Esu sulaukusi vieno kito prašymo „iš interneto išimti“ nuotrauką, nes žmogus pastebėjo pernelyg laisvai dėvėjęs kaukę arba paskutinėje eilėje gūžiasi visai be jos, mat ką tik nulipo nuo scenos, kur kalbėjo, o ta kaukė šmurkšt – ir pasimetė kažkur pasuoly.
Daug šypsenų, nė vieno niurzgiančio dėl kaitrios saulės arba todėl, kad niekas nenupirko atsinešto rankdarbio. Tokie įspūdžiai iš ketvirtadienį vykusių rajono Neįgaliųjų draugijos ir socialinių globos namų švenčių. Žmonės ištroškę renginių. Tiek organizatoriai, tiek dalyviai ar žiūrovai. Gyvo bendravimo neatstos jokie feisbukai ar į juos panašūs pakaitalai. Penktadienį vakare Antaninių maratoną pradėjo juodupiečiai. Šeštadienį daugeliui tik iš juodojo turizmo objektų sąrašo pažįstama Konstantinava „Pirmojoje pradalgėje“ sutinka šienpjovius, kurie vis dar sugeba pievos žolynus nupjauti ne galinga technika, o dalgeliu, kada prakaituotą kaktą vėsina ne kondicionierius, o plačiabrylė skrybėlė ar naminės giros puodukas. Birželio muzikos festivalis Salų dvaro parke išsidalina į tris šeštadienius – susivieniję dainuos, dūduos, šoks ir kitaip stebins. Ir tai tik mažiau nei pusė birželio…
Liepos ir rugpjūčio mėnesiai – tai atlaidų bažnyčiose įkarštis kartu su prisišliejusiais kraštiečių susibėgimais ar kitokiais susibūrimais.
Kirba mintis – kartais to paties krašto žmonės, užuot organizavę „niolika“ mažų renginukų, geriau susivienytų ir padarytų vieną, bet galingą. Tuomet ir solidesnių rėmėjų atsirastų, ir būtų ką atsiminti, ir žiūrovų nereikėtų meškerioti pakampėmis, o atlikėjai nesiplėšytų tarp skirtinguose rajono kampuose beveik tuo pačiu metu vykstančių pasirodymų. Tokia priešpandeminė patirtis.
Visgi svarbiausia, manau, yra tai, kad renginiai būtų organizuojami ne dėl švento pliusiuko ataskaitose, o todėl, kad siela jų trokšta. Tuomet visiems pakaks ir pinigų padėkų rėmeliams, ir žiūrovų, ir atlikėjų. Sveikinu su vasara!
