K. Kalpoko (1907–1952), mokytojo, šaulių būrio vado, 1941 m. sukilimo dalyvio, vieno partizaninio judėjimo pradininkų mūsų krašte asmenybė labai palengva, galima sakyti, po trupinėlį prikeliama iš užmaršties, kurios skraistę taip stengėsi užtiesti sovietmetis. Turėjo praeiti beveik 20 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, kol Kazimieras Kalpokas po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.
Išleista ir pristatoma knyga – esminis įvykis, įamžinant Čedasų krašto partizanų vado atminimą. Gyvų anų metų liudininkų, galima sakyti, jau neliko, tad didžiausią darbą nudirbusiems šios knygos sudarytojams, K. Kalpoko anūkei Vaivai Mačiulytei-Deveikienei ir jos vyrui Steponui Deveikiui, teko atlikti milžinišką darbą archyvuose, perversti gausybę spausdintos medžiagos. Jie abu ne istorikai ar leidėjai, o kraštovaizdžio architektai, bet, matyt, įsipareigojimas giminės istorijai buvo toks stiprus, kad nuo senų giminės albumų, saugomų Kazimiero Kalpoko dukterų Zitos Kalpokaitės-Daugirdienės ir Audronės Teresės Mačiulienės, prasidėjusi rekonstrukcija virto gausiai iliustruota, su kruopščiai surinktomis skirtingomis faktų interpretacijomis, išrašais iš tardymo protokolų knyga.
Knygos pristatymas kartu buvo ir plačios Kalpokų-Bulovų giminės susitikimas. Jie plačiai pasklidę po Lietuvą ir ne tik po ją – giminės atstovų, kaip rašoma knygoje, yra net Pietų Amerikoje. Patys artimiausi tądien susirinkę Rokiškio bibliotekoje pabaigoje sustojo bendrai nuotraukai. Kai klausaisi jų pasakojimų, kalbų, neapleidžia mintis, kad giminę vienijantis bruožas – vidinis aristokratizmas. Gal kiek ir patetiškai skamba, bet anuomet gimė nemažai tokių aristokratų, kurių nepalaužė jokie likimo smūgiai.
