Politika ir alus

Nesiimsiu vertinti praėjusių rinkimų rezultatų, juolab iš gerai pažįstamo, jau įprasto prezidento kokių nors naujų „fokusų“ tikėtis truputį naivu. Visgi vienas dalykas, pernelyg dažnai skambantis rinkimų agitacijos laikotarpiu ir po jų, kiek neramina. Tai klausimas „O ką jis/jie man davė?“

Prezidentas ne koks Senovės Romos imperijos imperatorius ar viduramžių karalius, kuris nederliaus ar nelaimės atveju galėjo atidaryti sandėlius ir už dyka padalinti grūdų. Prezidentas tik samdomas atlikti darbus, kuriuos mes nebūtumėme pajėgūs atlikti dėl išmanymo, patirties stokos ar panašiai. Čia kaip renkantis santechniką ar kaminkrėtį: klausaisi atsiliepimų, kaimynų rekomendacijų ir renkiesi. Tik kai tų kaimynų tiek daug, prezidentu dažnai tauta išrenka ne tą, kuris tau atrodo geresnis. Gal paprasčiau būtų su karalium, mažiau rinkimų ir agitacijų, kiršinančių bendruomenę, bet kartu mažiau ir vietos pasireikšti kiekvieno valiai. Užtat monarchijos idėja lieka gyva ir vis išlenda visokiais pavidalais daugumoje valstybių. Net toks demokratas kaip Vaižgantas buvo įsitikinęs monarchistas ir manė, kad karalius, būdamas aukščiau partijų rietenų, gali tarnauti kaip visuomenę balansuojantis veiksnys. Neseniai rašytojas Regimantas Dima net romaną parašė apie tai, kaip šiais laikais Lietuvoje galėjo/gali būti atkurta monarchija – „Liudvikas, Lietuvos karalius“. Paskaitykit laiko turėdami.

Europos Parlamento rinkimai, kaip paprastai būna, sulauks mažiau rinkėjų dėmesio. Nieko nepadarysi, nors jau visai įsipatoginom kaip europiečiai, ES gyventojai, ta Europos Sąjunga vis dar atrodo toli ir ne visai apie mus. Ir ne todėl, kad „O ką man ji davė, ta Europa?“ Jos buvimą jaučia visi – nuo žemdirbių su išmokomis ir daugiametėmis pievomis iki Prezidento, nuolat dalyvaujančio įvairiuose aukščiausio rango susitikimuose. Tik kad Europarlamento deputatus iš Lietuvos retas visus išvardintų. Ką jau kalbėti apie frakcijas, komitetus ir kitas subtilybes. Pagaliau, į Europarlamentą renkame žmones ne apginti Lietuvos interesus (ar gali turėdamas 11 vietų iš 703 juos apginti?), ne gauti iš kokio nors kabineto už portfelį taurių lietuviškų gėrimų beigi dešrų papildomą finansavimą, bet nustatyti bendras ES vystymosi kryptis, tikslus, uždavinius. Tai svarbu. Nes tas, kuris nežino, kur eina, niekur nenueis. O vystymasis su visu pasauliu kartu, „įsipaišymas“ į pasaulio SISTEMĄ garantuoja stabilumą. Nepaisant nesisteminių, kurių kaip visada vienas kitas ir į Europarlamentą pateks.

Bet ką aš čia apie politiką, apie globalius dalykus. Pašnekėkim geriau apie alų. Jau priimti įstatymai, leidžiantys komerciniuose renginiuose prekiauti silpnaisiais alkoholiniais gėrimais. Dabar savivaldybės turi keisti (arba nekeisti) savo nuostatas tuo klausimu. Pasižiūrėjau rajono tarybos komitetų svarstymus tuo klausimu. Siaubas, kokie šventi tie mūsų vietos politikai, kaip jie bijo būti apkaltinti tautos girdymu… Kaip dėl šventos ramybės geriau susilaikys, negu leis žmogui pasirinkti.

Iš tikrųjų, gerbiamieji, tai klausimas ne apie tai, ar galima leisti žmogui viešai šventės metu nusipirkti alaus stiklą ar vyno taurę. Tai klausimas, ar žmogus turi teisę rinktis. Teisė rinktis, o ne teisė gerti ar negerti yra didžiausia vertybė. Teoriškai mėšlinais batais įmanoma įeiti į bažnyčią – niekas batų prie durų netikrina – tik padorus žmogus verčiau nusiaus. Jei kokiame renginyje paliksi tik vieną kokio mineralinio rūšį – dažnas geriau pakentės troškulį, bet iš viso negers. Jei pasiūlysi po kelias rūšis, vandens, limonado, sulčių, alaus, vyno, dar visokiausių svaigių ir nesvaigių gėrimų – kiekvienas ras ką pasirinkti. Ir, ko gero, nepuls lakti, nes supras, kad visko neišragaus.

Panašiai kaip rinkimuose. Kai prezidentą renkiesi iš 8 kandidatų, tai ką nors išsirenki. Bet yra šalių, kur renkamasi iš 1. Gėrimai – ne prezidentai, bet kai kurie ponai mielai parinktų vieną bendrą visiems.

Rašau šį tekstą rajono tarybai dar nepriėmus sprendimo dėl prekybos silpnaisiais alkoholiniais gėrimais komercinių renginių metu. Rašau ir truputį bijau, kad tarybos narių dauguma nenubalsuotų prieš ar nesusilaikytų ir neatimtų švenčių dalyviams pasirinkimo teisės.

Tiesa, dar šaunusis kareivis Šveikas sakė, kad valdžia, pabranginusi alų, pasmerkta žlugti. Įdomu, ką jis sakytų apie valdžią, alų uždraudusią? Ai, tokia jau buvo – ir nieko, nenukentėjo.

O gaila. Matyt, yra klausimų, svarbesnių už alų.

P.S. Beje, kaip išaugtų balsavusiųjų skaičius, jei kiekvienas rinkėjas už balsavimą gautų po nemokamą bokalą alaus.