Rokiškio beglobių gyvūnų organizacija „Antrasis šansas“ – paliktų ir išduotų sielų gelbėtojai

Dveji metai iki oficialaus įregistravimo

N. Pranskūnaitės teigimu, idėja įkurti „Antrojo šanso“ organizaciją brendo seniai. „Prieš dvejus metus pagalbos gyvūnams entuziastė, feisbuko bendruomenės „Gyvūnų globa Rokiškyje“ įkūrėja, mokytoja R. Andriūnienė sukvietė gyvūnų mylėtojus. Tuomet buvo viešai įvardintas noras įkurti asociaciją“, – pasakojo pašnekovė. Beje, pati feisbuko grupė suburta prieš ketverius metus.

„Dar prieš karantiną asociacijos steigėjai susibėgo ir pasirašė dokumentus, tačiau įregistravimas užtruko dėl padėties šalyje“, – pasakojo N. Pranskūnaitė.

Asociacijos pavadinimas „Antrasis šansas“ kilo iš socialinio tinklo „Facebook“ grupės, vienijančios pagalbą gyvūnams teikiančius savanorius, rėmėjus ir gyvūnų mylėtojus. Šią įkūrė ir savanorius subūrė Airijos lietuvė Jolita Arcimavičienė.

Skirtingi žmonės, sprendžiantys tas pačias problemas

Asociacija ir virtualios grupės savanorių veikla nėra tas pats. „Antrąjį  šansą“, jo veiklos stilių galima drąsiai pavadinti sėkmingu nuotolinio darbo pavyzdžiu: skirtingo amžiaus ir išsilavinimo, skirtingų politinių pažiūrų ir socialinių sluoksnių žmonės, gyvenantys vieni nuo kitų per šimtus ar netgi tūkstančius kilometrų, niekieno neliepiami, nesamdomi, neapmokami, vienijasi bendram tikslui, pasiduoda koordinuojami, greitai ir operatyviai sprendžia situacijas ir pasiekia stulbinamų rezultatų.

Būti savanoriu – tai padaryti viską, ką ir kiek gali gyvūno labui konkrečioje situacijoje. Pirmiausia – savo aplinkoje. Svarbu pamatyti ir imtis veiksmų, kurie gali būti patys įvairiausi: maitinti gyvūnus, teikti jiems prieglobstį, gaudyti, socializuoti ir dovanoti mažylius, vežti į gydymo įstaigas, sterilizuoti, fotografuoti, viešinti, prižiūrėti po operacijos, aukoti, organizuoti paramos renginius…

N. Pranskūnaitė atskleidė, kad organizacijos nariai kasdien sulaukia daugybės skambučių, prašymų, klausimų. Jie įvairūs: apie benames kates, pastebėtus ar sugautus kačiukus, lakstančius šunis, partrenktus, nemaitinamus, skriaudžiamus gyvūnus… Gavę pranešimą, organizacijos nariai kiekvieną kartą ieško individualaus sprendimo, o tai – procesas. Nereikia pamiršti, kad dauguma savanorių turi darbus, todėl ne visuomet gali reaguoti staigiai. Taigi ieškoma, kas tuo metu gali padėti.

Geradarių – daugiau nei šimtas

Šiuo metu savanoriai rūpinasi per 30 kačių, iš jų daugiausia – mažų kačiukų. Šie žmonės pasiryžę gyvūną laikinai priimti į namus, aprūpinti jį maistu, kraiku, guoliu, vaistais. Geradarių, bent kartą priėmusių kates į savo namus, kol šios pasveiks ar joms bus surasti namai, Nijolė galėtų suskaičiuoti per šimtą. O tokių yra apie pusšimtį – jie maitina priklydusias ar laukines kates mieste ir kaimo vietovėje. Iš jų 26 asmenims teikiama parama maistu.

Laukinės katės – sterilizuojamos

Visos šeriamos laukinės katės yra sterilizuojamos. Sterilizacija – svarbiausias būdas, norint sustabdyti nelaimingų gyvūnų populiacijos plitimą. Džiugu, kad vis daugiau žmonių tai supranta ir pastebėję kačių savo aplinkoje apie jas praneša. „Tada mes skoliname gaudyklę, instruktuojame, tariamės, kur gyvūnas gyvens po sterilizacijos. Sugauta suaugusi katė vežama veterinarui apžiūrėti. Jei ji sveika ir neturi „čipo“, yra sterilizuojama ir dvi paras prižiūrima. Sprendžiamas tolesnis gyvūno likimas. Jei meili, buvusi naminė – ieškoma namų; jei laukinė – ieškomas kuratorius, kuris ją maitins. Tuomet katė paleidžiama buvusioje teritorijoje – laukinės katės neuždarysi prieglaudoje ar savanorio bute“, – pasakojo N. Pranskūnaitė.

Paleidžiamoms katėms ir katinams pakerpamas ausies galiukas, tai – tarptautinis ženklas, liudijantis, kad gyvūnas neturės palikuonių, yra saugomas valstybės ir jo gaudyti nebereikia. Nijolė paminėjo, kad prieš kelias savaites moteris pasiskolino gaudyklę norėdama sterilizuoti į jos kiemą ateinančią paėsti katę. Sugavus gyvūną paaiškėjo, kad jo ausytė jau pakirpta.

Apstu žiaurių ir abejingų

Organizacijos narė Nijolė atskleidė susidurianti su trijų tipų žmonėmis. „Teikdamas pagalbą gyvūnams, matai ir žmonių elgesį, įžvelgė visuomenės procesus. Negaliu priprasti prie žiaurumo, savanaudiškumo. Šių savybių turintys žmonės linkę viską matuoti pagal naudos ir racionalumo prizmę. Tokiems gyvybė nėra vertybė, o gyvūnas reikalingas kaip daiktas, kuris naudojamas, kol naujas ir gražus, kuris nusibodęs lengva ranka išmetamas ar keičiamas kitu. Tokie atsikrato augintiniais pasikeitus gyvenimo sąlygoms, nesirūpina gyvūnų sterilizacija, nepageidaujamus palikuonis užkasa ar tiesiog išmeta kaip šiukšles pasmerkdami bado ir šalčio mirčiai. Tokie ne tik nepadaro nieko, kad palengvintų benamio būtį, bet drasko ir ardo, kas padaryta kitų, pvz., priebėgas nuo šalčio katėms, piktinasi viskuo, kas gyva, pradedant medžių lapais, baigiant kieme vaikštančiu šuneliu ar katinėliu“, – pasakojo N. Pranskūnaitė. Ji paminėjo ir antrąją kategoriją. Tai – abejingieji, kurie žvelgia iš taško – „ne mano daržas – ne mano pupos“ arba „o kodėl aš turiu daryti – tedaro kiti“.

Tikrieji žmonės

Yra ir trečiasis žmonių tipas, tai – tikri žmonės. „Tai tie, kurie negali praeiti pro neteisybę ar blogį, kurie savo aplinkoje padaro viską, kas nuo jų priklauso, kurių dėka pasaulis tampa gražesnis ir teisingesnis. Tokių, atrodo, daugiausia. Tai jie dažniausiai skambina ir klausia, kaip padėti, patys dirba ar teikia paramą. Šie žmonės ir organizacija „Gyvūnų globa Rokiškyje“ ir Utenos gyvūnų globos namai yra svarbiausi mūsų bendradarbiai, partneriai, gydytojai, maitintojai ir konsultantai. Jie priglaudžia visus Rokiškio rajone rastus šunis, sergančius gyvūnus ir kates, kurių nesugebame padovanoti. Vykdydami sklaidą ir glaudžiai bendradarbiaudami, padėjome daugiau nei 2000 gyvūnų. Praėjusį sezoną padovanojome per 300 kačiukų. Šiuo metu taip pat tvarkomės su kačiukų bumo pasekmėmis“, – pasakojo N. Pranskūnaitė.

Sulaukia vis daugiau skambučių

„Pastaruoju metu sulaukiu daug žmonių klausimų, kur yra prieglauda, kur atvežti benamius gyvūnus ar netgi savo nusibodusius augintinius. Šiems žmonėms aiškinu, kad asociacija nėra prieglauda. Tai – ne pelno siekianti organizacija, ginanti gyvūnų teises ir gerovę. Organizacijos siekis – kreiptis į valdžios institucijas benamių kačių šėrimo vietų įteisinimo, sterilizacijos programų finansavimo klausimais, teikti pasiūlymus tobulinti teisės aktus, susijusių su gyvūnų gerove, vykdyti projektus ir dalyvauti jų finansavimo konkursuose, kreiptis į policiją ar teismą, pastebėjus gyvūnų teisių pažeidimų“, – pasakojo Nijolė.

Teikiant pagalbą gerų norų nepakanka. Reikia maisto, kraiko, palučių, vaistų, reikalinga ir sterilizacija, skiepai, „čipavimas“ – viskas kainuoja nemažus pinigus, todėl organizacijos nariai yra dėkingi už kiekvieną centą, maisto ar kraiko pakuotę, vaistus ir žaislus, ypač už geradarių asmeninėje aplinkoje gyvūnams teikiamą paramą.

Kol kas asociacija neturi asmeninės sąskaitos ir rekvizitų, tačiau paaukoti galima šiais būdais: