Aktyvūs rokiškėnai
Kraujo donorystės akcijos Rokiškyje – visuomet gausios padėti norinčių kraštiečių, todėl kraujo garbės donorų čia nemažai.
„Šiemet apdovanoti tie asmenys, kurie garbės donoro vardą pelnė dar prasidėjus pandemijai, dėl jos šventę teko nukelti. Keturi donorai – daug, aplinkiniuose rajonuose jų buvo mažiau, vos po vieną du. Mes kartą per metus organizuojame garbės donorų pagerbimo vakarą, numatoma apdovanoti daugiau Rokiškio rajono gyventojų. Kol kas tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu, nes tikimasi, kad per metus tas skaičius išaugs.
Rokiškėnai išsiskiria aktyvumu, donorai visada pasiruošę padėti, labai geros išvykos būna į Rokiškį, vienos gausiausių Panevėžio apskrityje. Žmonės tai daro iš gerų paskatų, noro padėti, o ne pasipelnyti“, – pasakojo Nacionalinio kraujo centro Panevėžio skyriaus donorų organizatorė Sigita Vienažindienė.
Vyko ir nakčia
62-ejų metų kraštietis Leontijus Pčiolinas kraujo paaukojo kone šešiasdešimt kartų – kai bendravome su Leontijumi, jis kraujo buvo paaukojęs 58 kartus, o jau kitą dieną jo laukė 59-asis kartas. Vyras šią misiją praėjo dar 2009 m. „Seniai norėjau tai daryti, bet dirbau tokį darbą, kad nuolatos būdavau išvykęs, todėl nepavykdavo suderinti laiko. Kai pradėjau daugiau laiko praleisti Rokiškyje, tuomet aktyviai įsitraukiau į kraujo donorystę“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Sustoti jis neketina. „Pagal įstatymą, kraujo galiu aukoti iki 65 m., taip ir darysiu, jeigu sveikata leis. Būna, po procedūros donorams pasidaro silpna, pasėdėti reikia, bet man visada viskas būna gerai, duodu kraujo – sėdu į mašiną ir važiuoju. Anksčiau, sovietmečiu, buvo kraujo stygius, žmonės patys ieškodavo, kas galėtų jo paaukoti, kartą teko nakčia vykti į Zarasus. Labai gera padėti kitam“, – pasakojo L. Pčiolinas.
Skatina kitus
Pasiteiravus, ar vyras visuomet aukojo kraujo neatlygintai, griežtai pasakė už pinigus savęs neparduodantis, todėl nė karto nekilo mintis už tai imti atlygį. „Tapti kraujo donoru mane paskatino bendradarbis, kuris tuomet jau daug kartų buvo jo paaukojęs, taip pat tuo laiku „Gimtajame…“ buvo daug reklamos apie kraujo donorystę, o dabar aš ir pats skatinu savo draugus, kolegas imtis šios misijos, ypač, kai į Rokiškį atvažiuoja Kraujo centro medikai.
Būdamas 62-ejų kraujo aukoju taip pat dažnai kaip ir anksčiau. Reikia, kad po vieno karto praeitų 60 dienų. Kartais nutinka, kad komanda į Rokiškį atvyksta keliomis dienomis anksčiau, todėl negaliu būti donoru, bet sprendimas visada yra – važiuodamas pro Panevėžį nepraleidžiu progos paaukoti kraujo, viskas greita ir patogu.
Dalyvavau garbės donorų renginyje buvo smagu – juk ne kasdien į Prezidentūrą pakliūni. Pabendravau su bendraminčiais. Smagu, kad geri darbai matomi ir kad už juos apdovanoja“, – sakė L. Pčiolinas.
Šeimos pavyzdys
53 kartus kraujo paaukojęs 46-erių metų rokiškėnas Andrius Šutas pasakojo, kad tai daryti paskatino artimieji. „Prieš 16 metų tapau kraujo donoru, žengti šį žingsnį paskatino jaunesnis brolis ir tėvai, aukodavę kraujo sovietų laikais. Mane paskatino šeimos pavyzdys, o dabar ir pats skatinu draugus ir artimuosius – dukra jau penkis kartus aukojo kraujo.
Dirbu tolimųjų reisų vairuotoju, todėl kartais nesutampa grafikai, bet, esant galimybei, visada aukoju kraujo ir ne tik Rokiškyje – teko ir Panevėžyje, ir Santariškėse“, – pasakojo pašnekovas.
Nesitikėjo
Daugiau nei pusšimtį kartų paaukojęs kraujo A. Šutas nesiliaus tai daryti. „Po kraujo donorystės nieko ypatingo nejaučiu – viskas man būna gerai, nė karto nesijaučiau prastai. Būna, paaukoju kraujo ir važiuoju į darbą. Kiek būsiu reikalingas, tiek ir aukosiu, sustoti neketinu.
Žinau, kad kraujas reikalingas, kad galiu padėti, tuo ir džiaugiuosi. Apie apdovanojimą nežinojau, jo nesitikėjau ir nelaukiau – nesiekiau jiokių apdovanojimų. Renginyje nedalyvavau, nes buvau išvykęs, bet sužinojęs jo atsiimti nuvykau į Panevėžio kraujo centrą, kur dar kartą paaukojau kraujo“, – sakė A. Šutas.
Projektą iš dalies remia:
Padėt išeiti ten